2020-09-30

Aušra Kurienė „Kaip užauginti žmogų“ knygos apžvalga

152 Shares

Kažkas yra pasakęs, kad vaikai mums yra paskolinti. Jie mums tikrai nepriklauso. Jaučiuosi privilegijuota, nes turėjau galimybę padėti užaugti dviems nuostabiems žmonėms. Dabar galiu mėgautis žiūrėdama, kaip auga jų vaikai. Tikrai niekada nemaniau, kad juos auginu sau“, Aušra Kurienė

Aušros Kurienės knyga „Kaip užauginti žmogų“ dvelkia branda, meile, supratingumu ir ramybe. Jaučiasi, jog autorė turi sukaupusi didelį bagažą išminties (A. Kurienė net 35-erius metus yra konsultuojanti psichologė ir psichoterapeutė). Knygoje aprašytos kasdienės situacijos, kuomet tėvai bando teisingai išauklėti savo vaikus. Tačiau teisingai pasielgti jiems pavyksta ne visada. Taigi kaip reikia kalbėtis su mažais ir paaugusiais vaikais? Visa tai sužinosite, perskaitę knygą „Kaip užauginti žmogų“.

Kūdikio laukimas

Tėčiui uždėjus ranką ant pilvo, viena mama sakys: „jis judina rankytę, sako tau „labas“, o kita: „Žiūrėk, jis spiria, nenori, kad čia būtum.“ Abi moterys savaip interpretuoja vaiko judesį. Viena mama priima tėtį ir kviečia būti trise, o kita – parodo, jog tėtis čia yra nepageidaujamas. Galima nuspėti koks tėčio vaidmuo bus šiuose skirtingose šeimose.

Dažnai dar tik laukiant pirmagimio gimimo, tėveliai įsivaizduoja, jog savo vaikui suteiks tai, ko patys neturėjo. Jie bus kantrūs, nekels balso, supratingi ir palaikantys. Šie norai yra pagirtini. Tačiau, kad jie taptų realybe, iki tapdami tėvais turėtume spėti tų dalykų gauti patys – iš partnerio, draugų, psichoterapeuto ar bendruomenės.
„Rožinės svajonės“ dažnai griūna, kai susiduriame su realybe, nes vaiko auginimas dažnai yra ne toks, kokį ką tik tėvais tapę žmonės įsivaizdavo. Todėl pirmaisiais kūdikio mėnesiais svarbu susirasti žmonių, kurie galėtų padėti, kuriais galima būtų pasitikėti, su kuriais galėtumėte dalintis savo baimėmis bei pasiguosti.
Visa tai yra svarbu todėl, jog svarbiausia gimusio kūdikio priežiūros sąlyga yra gera mamos savijauta.
Draugams ir artimiesiems šalia dovanų patartina įdėti ir mažą priminimo raštelį su užrašu: „Kai bus sunku, kreipkis į mane. Padėsiu.“

Pakankamai gera mama

Prieš skrydį lėktuvu keleiviai supažindinami su saugos instrukcija. Pirmiausia jie turi užsidėti deguonies kaukę sau, o tik paskui vaikui. Tai yra ir pagrindinis motinystės ir tėvystės principas“

Rūpintis vaiku yra tikrai sunkus darbas, todėl mamai reikėtų suvokti, jog ji turi pasirūpinti ne tik vaiku, tačiau visų pirma ir savimi.
Nėra lengva kiekvieną kartą pravirkus kūdikiui suprasti ko jam reikia. Kartais vaikai verkia ištisas valandas ir mamos nebežinodamos ką daryti pasimeta, pravirksta ir nuliūsta. Tai gali nutikti kiekvienai. Tai yra visiškai normalu. Bet. Jei tai pasikartoja dažnai ir kūdikis tik mato pavargusias ir raudonas mamos akis, jis gali pradėti jaustis nepakankamai geras, nes „kūdikis dar neturi kito žinių šaltinio apie save, tik mamos akis ir jausmus. Šie jam yra vienintelis jo veidrodis“.
Kiekviena mama turėtų suvokti, jog niekada nebus tobula ar nedarys klaidų. Žmogui užaugti užtenka pakankamai geros mamos, kuri didžiąją laiko dalį būdama su kūdikiu jautriai reaguoja į jo poreikius. Šis pradinis santykis yra pamatų pamatas, ant kurio kuriamas žmogus.

Tėvo vaidmuo

Tėvas vaiką ant rankų paima anksčiau negu mama. Tą akimirką fiziškai prasideda jo, kaip tėvo, vaidmuo. Jis yra ypatingas, vienintelis vaikučio tėtis, o ne mamos pakaitalas ar tik jos pagalbininkas“

Mamos vaidmuo yra tikrai svarbus, tačiau nesumenkinkime tėvo galių ir jo ne mažiau ypatingo vaidmens vaiko gyvenime. Šeimoje svarbu nepamiršti, jog esate trise.
Taip pat svarbu tėčiui „nenurašyti“ baudėjo ir drausmintojo vaidmens. Atminkite, autoritetas yra ne tas, kurio bijo, ar kuris turi stiprų kumštį. Tikras autoritetas padeda, supranta, daug žino, yra drąsus, gali daug ko išmokyti, padėti ir apsaugoti.
Reikia leisti tėvui ir vaikui susikurti savitą ryšį, atrasti bendrų užsiėmimų ir jokiais būdais nepaversti jo „piktąja ragana“, kuri nubaus vaiką padarius kažką negero.

„Aš pats“. Siaubingi tretieji metai

Karolio tėtis, ruošdamas sūnų į kiemą, pataria jam pasiimti dvi mašinėles – gal sutiks draugų, galės pasidalyti ir kartu žaisti. O štai Monikos tėtis, eidamas su dukra į žaidimų aikštelę, neleidžia jai neštis lėlės, nes “blogi berniukai atims ją ir sugadins”. Abu vaikai keliauja į tą pačią smėlio dėžę, tačiau jų nuostatos pasaulio atžvilgiu jau yra labai skirtingos – vienam tai atrodo smagi vieta, o kitam pavojinga”

Mūsų, tėvų požiūris į mus supantį pasaulį ir pavojus persiduoda mūsų vaikams, todėl būkime budrūs ir stebėkime savo elgesį.
Pagrindinė dvimečio veikla yra tyrinėjimas. Šiuo metu ypač svarbu, jog tėvai palaikytų vaiką, padrąsintų ir kartu užtikrintų jo saugumą. Tačiau kaip išlaikyti šią pusiausvyrą?

„Dvimetis ar trimetis pats bando apsimauti pėdkelnes. Jis mėgina vienaip ir kitaip, bet nesiseka. Suaugęs žmogus gali tai padaryti tūkstantį kartų greičiau, todėl jam kyla didelis noras negaišti laiko. „Duok man!“ būna dažnai ištaria mama. Ir štai mažylis jau aprengtas“

Šioje situacijoje vaikui gali pasirodyti tik, jog jo didelė ir visa galinti mama lengvai susidorojo su šia sunkia užduotimi. O jis tėra mažas ir bejėgis. Mama turėtų imtis iniciatyvos, bet neatimti iš vaiko galių.

Galima padėti vaikui po kurio laiko bandant pačiam apsimauti rūbelius, tuo pat metu pagiriant jį už pastangas, bet nemetant tokių replikų kaip: „Ką tu čia dabar darai? Nematai, kad dar esi per mažas?“

Taigi reikia neskubėti vaikui padėti daryti to, ką jis gali padaryti pats, arba įsikišti ir padėti, švelniai padrąsinant jį už įdėtas pastangas. Reikia leisti vaikui tyrinėti pasaulį, lipti, paimti, atidaryti ir įlysti, nes tai jam yra milžiniški fizinės raidos pasiekimai. Tai jam leidžia ugdyti autonomiškumą ir savarankiškumą.

Dar vienas svarbus 2-3 metų vaiko augimo etapas yra žodelio „ne“ atradimas. Tai jo savarankiškų galių atradimas. Vaikas ima suvokti, jog ne tik nuo tėvelių, tačiau ir nuo jo jau šis tas priklauso.
Šiuo laikotarpiu vaikui reikalingas tėvų supratingumas ir kantrybė. Norint išvengti ginčų, reikėtų dvimečio klausti ne tiesiogiai, o duoti pasirinkti. Vietoj: „Ar einame miegelio?“ klausti: „Ar dabar einant į lovytę jis pasiims meškutį, ar zuikutį?“ Vaikui tai bus svarbi užduotis, kurią jis PATS gali išspręsti.
Jei mes norime, jog mūsų vaikai užaugę jaustų savo vertę ir mokėtų pasakyti „ne“, jau nuo mažumės reikia parodyti vaikui, jog jo nuomonė mums yra svarbi.

Jausmai ir pykčio priepuoliai

Stiprių jausmų apimtas vaikas turi iš suaugusiųjų sulaukti pagalbos, o ne bausmės. Reikia paaiškinti kas jam nutiko („tu stipriai supykai, nes baigėsi filmukas“) ir pamokyti kaip galima suvaldyti ir tinkamai reikšti stiprius jausmus.
Draudimas reikšti jausmus taip pat nepadeda vaikui išmokti kontroliuoti emocijų. „Negalima pykti“, „nebijok“, „neliūdėk“ – mes liepiame vaikams nejausti. Tačiau jausmai nepriklauso nuo vaiko valios. Dėl to, jog juos draudžiame, jie niekur nedingsta, tačiau įmanoma išmokti reguliuoti jų išraiškas, parodyti jausmus socialiais priimtinais būdais.
Galime padėti vaikui nusiraminti, apglėbę jį ir ramindami: „Tikrai labai pikta, bet tau pavyks nusiraminti, tu GALI nusiraminti“. Čia svarbus žodis „gali“. Mes juo neįsakome vaikui „nusiramink“, o pasitikime jo jėgomis ir padedame nusiraminti.

Vaiko mušimas

Jei supykęs vaikas elgiasi agresyviai ir pradeda spardytis ar kitaip skriausti aplinkinius, reikia priminti jam saugumo ribas („tikrai pikta, bet negali nieko mušti“). Būtinai pagaukime kiekvieną kartą pakeltą vaiko ranką ir stabdykite netinkamą elgesį. Tokiu būdu padėsite jam suprasti kas jam darosi ir ką daryti, kad tinkamai reikštų jausmus ir išliktų saugus.
Nemuškite vaiko „mokydami“ jį nesimušti. Vaikas tuomet pagalvos, jog jei mama ar tėtis jį muša, vadinasi mušti galima, tačiau taip gali elgtis tik stipresni ir didesni.
Knygos autorė tikina, jog jei nuosekliai drausminsite vaikus ir kiekvieną kartą sustabdysite jo kylančią rankytę, per porą savaičių pakeisite net didžiausios mušeikos elgesį.

Darželis

Ėjimas į darželį susijęs su dviem svarbiais dalykais. Pirma, tėvai turi vaiką priimti kaip pajėgų užmegzti naujus santykius, tikėti, kad jis sugebės visą dieną išbūti be tėvų. Antra, jie privalo suprasti, kad jiems ir vaikui tai yra pirmas rimtas išsiskyrimas“

Prieš išleidžiant vaiką į darželį svarbu jam papasakoti, kas jo ten laukia: apie žaislus, vaikus ir auklėtojas. Tačiau svarbiausia vaiką patikinti, jog jūs jį pasiimsite namo: „Kai pažaisi, pavalgysi ir pamiegosi, ateisiu tavęs pasiimti namo“.
Tai reikia paaiškinti paprastais žodžiais kiekvieną dieną tiek kartų, kiek tik prireiks ir kol jis tuo patikės. Deja, ne vienas vaikas sulaukia visai kitokios tėvų reakcijos: „Jeigu rėksi, iš viso neateisiu.” Dar ir darželio auklėtojos būna prideda: „Jei negražiai elgsiesi, mamytė neateis tavęs pasiimti.“
Mes žinome, kad didžiausia vaiko baimė – būti paliktam ir nemylimam. Todėl prieš išsiskirdami su vaiku, būkime atidūs ir atsargūs, kad dar labiau jo neišgąsdintumėme. Užuot gąsdinę, kad paliksime, pasakykime, jog suprantame, kad jam neramu, ir patikinkime, jog tikrai ateisime jo pasiimti.

5-ieji vaiko metai. Žaidimai ir taisyklės.

4-6 vaiko metai yra iniciatyvos ir idėjų metai. Vaikučius pradeda dominti įvairūs vaidmenų žaidimai (policininkai, pardavėjai ir pan).
Jie stebi aplinką ir užduoda galybę klausimų. Prasideda „kodėl“ klausimo era. Šiame tarpsnyje tėvams reikia pasisemti kantrybės ir atsakinėti tiek, kiek vaikai klausia.
Žaidimas yra pagrindinis 4-6 metų vaiko tikrasis darbas ir mokymasis. Jis visą dieną dirba mėgindamas suprasti kaip veikia šis pasaulis. Nereikia jo apkrauti papildomu mokymu.
4-6 metų vaikai jau supranta, jog pasaulyje egzistuoja tam tikros taisyklės ir kai kurių dalykų negalima daryti. Tuomet jie tampa tiesos ir garbės sergėtojai. Pažeidėjus jie iškart išskundžia. Tuomet suaugę mėgsta kartoti: „Nebūk skundikas. Gėda pelėda. Niekas nemėgsta skundikų.“ Toks gėdinimas yra neteisingas. Suaugusieji turi duoti aiškų leidimą skųstis. Reikia skatinti vaikus pasakyti kas juos neramina, jei kitas vaiko elgesys jį skaudina ar liūdina.
Svarbu neatstumti vaiko, neišvadinti jo skundiku. Juk mes norime išmokyti vaikus bendradarbiauti, rūpintis savimi, todėl nenumokime ranka, kai jie praneša, kad tai nevyksta, padėkime jiems sergėti taisykles, kurių patys juos mokėme.
Tėvai nuolatos moko vaikus tinkamai elgtis: “Nerėk”, “nesišaipyk”, “nebėk” ir pan. Vaikai dažnai to neklauso, nes mes jiems iki galo nepasakome, ko norime. O juk visi vaikai nori įtikti tėvams, jie nenori jų liūdinti. Todėl tėveliams reikėtų pasakyti kokio elgesio jie tikisi. Vietoj vieno žodžio “nekrutėk” galime pasakyti “valgydamas sėdėk ramiai“. Vietoj „nerėkauk“ galime pasakyti „prašau kalbėk tyliau, nes kitame kambaryje miega tavo sesutė“. Jei su draugais bendrautumėme įsakinėdami, ilgai laukti nereikėtų kol liktumėme vieni.

Mokykla

Per savo profesinę veiklą nesutikau nė vieno vaiko, kuris nemokėtų skaityti ar rašyti , tačiau pažinau daugybę bijančių ar nemėgstančių mokyklos, save labai menkai vertinančių ir nepasitikinčių savimi vaikų”

Didelė pasirengimo mokyklai dalis susideda iš gebėjimo mokytis įveikti frustraciją ir nusivylimą. Norėdami išlaikyti vaiko motyvaciją mokytis, reikia nepamiršti jo pagirti ir pasidžiaugti tuo, ką vaikas jau sugebėjo išmokti.
Vaiko motyvacija mokytis gali labai greitai dingti jei jį kritikuosime ir jei bausime mokslu. Pavyzdžiui, už netinkamą elgesį bausime knygos skaitymu, o kad galėtų žaisti kompiuteriu, versime perskaityti tam tikrą skaičių knygos puslapių. Galimybė skaityti turėtų būti paskatinimas ir dovana, o ne bausmė.
Reikia mokyti pirmoką suvaldyti neviltį ir išmokti pralaimėti. Juk mes visi mokydamiesi ką nors nauja klystame. Klystame tol, kol mums pavyksta įveikti ir suprasti nepažintą veiklą. Vaikai turi žinoti, jog nieko baisaus, jei jiems iš pirmo ar antro karto nepavyks taisyklingai rašyti ar skaičuoti. Mūsų pareiga priminti, jog būtent to išmokti jie ir atėjo į mokyklą.
Skaityti, rašyti, skaičiuoti vaiką išmokys mokytojai. Mes, tėvai, vaiką turime paruošti intensyviam socialiniam gyvenimui.
Domėkitės ne tik savo vaiko mokslo pažanga, bet paklauskite kaip jam sekasi draugauti mokykloje. Pamokykite jį kaip prieiti, kai norisi ką nors veikti, kaip įsitraukti į grupę, bei kaip apginti savo nuomonę.

Paauglystė

“- Ar jūsų vaikas yra paauglys? – klausiu tėvų.

– Taip

– Iš kur žinote?

– Jis ginčijasi.

– Paaiškinkite, ką reiškia “ginčijasi”? Ką jis daro?

– Prieštarauja, nesutinka su mūsų nuomone, visais dalykais reiškia savąją, nori turėti savo kambarį, jame užsidaro, nesitvarko, pareiškia, kad draugaus su kuo norės ir drabužius rinksis pats, – vardija tėvai.

– Gerai, jam dabar trylika ir jis visur jums prieštarauja, gina savo nuomonę, pats sprendžia ir renkasi sau draugus. O kurias iš šių savybių norėtumėte, kad jis turėtų suaugęs – kai jam bus 31-eri?

– Visas,- pamąstę, atsako jie.“

Teoriškai vaiko raidos tyrinėtojai paaugliais dabar “leidžia” būti iki 24-erių. Iki to laiko, manoma, žmogus turėtų užbaigti šį psichologinės raidos etapą, atsakydamas į klausimą „kas aš esu?“
Paauglystė – tinkamas laikas ilgiems ir svarbiems pokalbiams su mūsų sparčiai augančiais vaikais. Nenuvertinkime jų rūpesčių, nes jie labai rimti.
Jei norime susidraugauti su paaugliu, turime būti atviri jo nuomonei, rimtai ir atidžiai klausyti jo idėjų ir minčių, pagarbiai diskutuoti, o ne vertinti ir kritikuoti, kad jis per jaunas suprasti ar kvailai mąsto.
Susipykus su paaugliu vaiku, gesinti gaisrą turi tas, kas yra protingesnis ir išmintingesnis. Taigi tėvai.

Vakarėliai. Kai paaugliai pažada, tačiau laiku namo negrįžta.

Įsivaizduokime jūsų paauglys pažada, jog grįš namo dešimtą valandą vakarą. Tačiau mes puikiai žinome, kaip būna, kai reikia išeiti iš vakarėlio, kuris nesibaigė. Galime įsivaizduoti ir numatyti pagundas ir sunkumus, kuriuos gali tekti įveikti jūsų vaikui, norint ištesėti duotą pažadą.
Paklauskite, ką jis darys, jei visi draugai dar bus likę vakarėlyje ir kaip jis elgsis, jei jam bus smagu ir dar norėsis pabūti. Padėkime jam pagalvoti, kaip gali būti „ten ir tada“ ir kokie būtų tinkami elgesio variantai: a) paskambinsiu ir paprašysiu likti ilgiau b) vis tiek eisiu namo, nes pažadėjau c) išjungsiu telefoną ir neatsiliepsiu.
Reikia kartu apgalvoti ir aptarti ar vaikui pavyks laikytis duoto žodžio ir kas bus, jei jis duoto žodžio nesilaikys.

Dar keli, mano manymu, knygoje paminėti ir dėmesio verti patarimai:

Jei vaikas žino, jog jo mintys ir jausmai yra įdomūs, tų minčių daugėja, jomis laisviau dalijasi. Vaikas, kuriam nuolat kartojama: „Nustok pliurpti nesąmones, eik mokytis, kas užduota“, negali užaugti kūrybingas.
Kažkas yra pasakęs, kad vaikai mums yra paskolinti. Jie mums tikrai nepriklauso. Jaučiuosi privilegijuota, nes turėjau galimybę padėti užaugti dviem nuostabiems žmonėms. Dabar galiu mėgautis žiūrėdama, kaip auga jų vaikai. Tikrai niekada nemaniau, kad juos auginu sau.
Tėvai, kurie kur nors išvyksta, dirba užsienyje ar yra išsiskyrę, privalo aiškiai pasakyti, kad vaikas žinotų, kada tiksliai kitą kartą pamatys tėtį ar mamą. Neapibrėžtumas griauna santykius. Mažiems vaikams sunku sulaukti nežinant, kiek reikės laukti. Juos taip pat reikia iš anksto ruošti išsiskyrimui, o ne pranešti paskutinę minutę ar dar blogiau, dingti nepranešus.
Skyrybos yra trauma, kurią vaikui sunku įveikti. Jam turės padėti įskaudinta mama ar paniekintas tėvas. Kad jie būtų pajėgūs padėti, kartais žmogus iš šalies jam turi priminti: „Žinai, vyras (žmona) tave įskaudino, bet tavo vaikas nėra tas vyras (moteris). Tai atskiras žmogus – vaikas, kuris ilgisi tėčio (mamos), ilgisi tavęs, užsidariusio. Dabar jums kartu teks kaip nors kapanotis iš šios duobės.“

Pabaigai

„Kaip užauginti žmogų“ knyga bus ypatingai naudinga visiems, kurie apie vaikų auklėjimą iki šiol yra skaitę nedaug. Tačiau kas šia tema skaitė ir kitų knygų, čia rasite daug kur jau aprašytų patarimų. Vis dėlto, iš šios knygos pirmą kartą susipažinau su vyresnių vaikų mąstymu ar auklėjimo niuansais, esant vienišai mamai (tėvui). Taip pat kadangi Lietuvoje gyvena daug šeimų, kurių vienas iš tėvų dirba užsienyje, knygoje aprašyta kaip auklėti vaikus, kuomet vieno iš tėvų dažnai nėra namuose. Ar net kai vienas iš tėvų yra miręs.

Kelios pastabos iš mano pusės:

Šiek tiek erzino dažnos padidintos ir išryškintos frazės, kurios jau ir taip buvo parašytos tekste.
Žinios, aprašytos šioje knygoje yra neįkainuojamos. Jas aprašė psichologė, dirbanti savo darbą net 35-erius metus. Bet. Nesekime aklai įvairiais aprašytais patarimais ar auklėjimo metodais. Gerai pažvelkime į savo vaikus ir pabandykime suvokti, kokie jie yra ir kur jie mus veda. Visi vaikai yra individualūs. Turėdami kuo daugiau žinių, gebėsime sukurti unikalų auklėjimą, atsižvelgiant į savo vaiko charakterį.