„Aušvico tatuiruotojas“ knygos apžvalga
Šios savaitės apžvalga yra apie žmones, išgyvenusius Antrojo pasaulinio karo baisumus. Paskutinioji aprašyta knyga panašia tema, pavadinimu „Vilties kelias“ man buvo niekur nematyta, o štai „Aušvico tatuiruotoją“ greičiausiai yra perskaitę bent pusę Lietuvos gyventojų (gerai, gal šiek tiek ir perdedu, tačiau, manau, esu viena iš paskutiniųjų knygas skaitančių žmonių, kuri tik dabar paėmė ją į rankas).
„Aušvico tatuiruotojas“ parašė kino scenarijų kūrėja, rašytoja Heather Morris. Ji buvo supažindinta su senyvu vyru, kuris, jau būdamas garbingo amžiaus, išdrįso papasakoti savo Holokausto patirtį Aušvico koncentracijos stovykloje.
Tai apie ką gi yra ši knyga?
„Aušvico tatuiruotojas“ – tai tikra istorija apie slovaką Leilą Sokolovą. 1942 metais jis kartu su kitais buvo ištremtas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Kadangi 24-erių metų žydas kalbėjo keliomis kalbomis, jam buvo paskirtos tatuiruotojo pareigos. Tai reiškia, jog jam reikėjo ištatuiruoti skaičius ant kiekvieno naujai atvykusio kalinio rankos. Numeriai sugulė ant kūdikių, vyrų, moterų ir senolių rankų.
Dėl gautų pareigybių Leilas gavo šiokias tokias privilegijas ir galimybę padėti kitiems. Jam nereikėjo miegoti vienoje lovoje kartu su kitais. Jis turėjo nuosavą kambarėlį. Vyras taip pat gaudavo papildomą maisto davinį, kuriuo dažnai dalindavosi su kaliniais, tačiau dėl darbo, kurį dirbo, kai kurie žydai laikė jį kolaborantu.
Tik atvykęs į stovyklą, pačią pirmą naktį, beieškodamas tualeto, Leilas pamatė juos ištrėmusių žmonių žiaurumą.
“Leilui pabudus vis dar tamsu. Jam reikia myžti. Persiropščia per miegančius nelaimės draugus, nulipa ant grindų, apgraibomis nusigauna iki barako galo manydamas, kad ten gali būti saugiausia vieta nusišlapinti. Artindamasis išgirsta kalbantis slovakiškai ir vokiškai. Lengviau atsikvepia pamatęs, kad, nors ir atmestinai, įrengta vieta nusišikti: už pastato eina ilgi grioviai, per juos permestos lentos.
Ant jų atsisėdę trys kaliniai šikdami tyliai šnekučiuojasi. Leilas pamato prieblandoje nuo kito barako galo ateinančius du esesininkus. Jie rūko, juokiasi, šautuvai tabaluoja jiems už nugaros. Mirgantys prožektoriai teritorijos perimetre meta nuo jų nerimą keliančius šešėlius.
Karinininkai vienu metu meta cigaretes į orą, apsuka šautuvus ir atidengia ugnį. Trijų šikusiujų kūnai nubloškiami į griovį. Leilui oras užstringa gerklėje. Karininkams einant pro šalį, jis nugara prisispaudžia prie sienos. Spėja pamatyti vieno jų profilį – berniukas, velniai rautų, visai dar vaikas.“
L. Sokolovas per dvejus su pusę metų, praleistų stovykloje, patyrė didelę psichologinę traumą. Jaunuolis matė daug mirčių ir suluošinimų. Jo kolegai Leonui be jokios priežasties nupjovė kiaušus. Jo draugus, čigonų šeimas su mažais vaikais, vidury nakties suvarė į sunkvežimius, nuvežė į dujų kameras ir sudegino lavonus. Sargybiniai iš bokštų be jokios priežasties mėgdavo paleisti kulkas į kalinius ir nušaudavo vaikus, žaidžiančius šalia savo motinų.
Meilės istorija siaubo stovykloje
Nepaisant protui nesuvokiamų baisių pasakojimų, knygoje aprašyta graži ir jautri meilės istorija. Kaip dažniausiai gyvenime ir nutinka, meilė nepasirenka tinkamo laiko ar tinkamų žmonių. Ji aplanko staiga, niekieno neatsiklausus. Meilė tarp Leilo ir Gitos gimė baisiausiomis sąlygomis, tačiau ji išgelbėjo dviejų jaunų žmonių gyvybes. Leilas įsimylėjo Gitą iš pirmo žvilgsnio. Tą akimirką jis turėjo ištatuiruoti jai ant rankos skaičių – Holokausto simbolį, reiškiančių, jog ji yra stovyklos kalinė.
Rodos, ji buvo niekuo neišsiskirianti iš kitų. Merginos galva buvo plikai nuskusta ir ji dėvėjo paprastus apdarus, tačiau Leilui įspūdį padarė jos tamsios akys. Pirmą kartą gyvenime žavingas, merginų dėmesį traukiantis jaunuolis, įsimylėjo. Jų meilė buvo tyra. Jie neturėjo jokių slaptų ketinimų. Jaunuoliai nežinojo vienas kito pavardžių, kilmės ar kiek pinigų turėjo jų šeimos.
Leilas ir Gita padėdavo vienas kitam nevilties akimirkomis. Pakaitomis vienas kitą padrąsindavo ir palaikydavo. Kartu svajodavo apie šeimą ir laisvą gyvenimą.
Pabaigai
Skaitydama istoriją liūdėjau už žmones, kurie visa tai patyrė, tačiau tuo pat metu jaučiausi dėkinga už viską, ką turiu: už šeimą, sveikatą, sotų gyvenimą ir svarbiausią – laisvę.
“Aušvico tatuiruotojas” sukėlė įvairių emocijų. Vartant knygos puslapius, svarsčiau ar šiandien žmogus išgyventų koncentracijos stovyklose? Ar sugebėtų išlaikyti žmogiškumą? Sunku patikėti, jog žmogus kitam žmogui galėjo būti toks negailestingas ir šaltakraujis tik todėl, jog šis buvo žydas… Gaila, jog ši istorija yra tikra. Norisi tikėti, jog pasimokiusi iš praeities klaidų, šiandieninė karta yra supratingesnė, protingesnė ir tolerantiškesnė.
Koks skirtumas ar dviejų metukų nekalto ir gražaus vaiko odos spalva yra balta ar juoda? Kokios jis etninės grupės ar tikėjimo? Juk visi mes turime vienodus jausmus ir esame žmonės.
„Aušvico tatuiruotojas“ knyga tapo pasauliniu bestseleriu. Knygų parduota per 3 mln. kopijų. Romanas išverstas į daugiau nei 45 kalbas.
Jei Jus sudomino ši knyga, neseniai lietuvių kalba buvo išleistas knygos tęsinys “Cilkos kelias” .
Jei Jums patiko ši knygos apžvalga, tikėtina, kad patiks ir sekantys tinklaraščio įrašai. Užsisakykite naujausių įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje, kuri yra bet kurio šios svetainės puslapio apačioje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!
