2019-10-21

Buvęs Volstryto bankininkas ir vienas žinomiausių pasaulyje tinklalaidžių vedėjų – Brian Rose

1 Shares

Palikau milijonus banke tam, kad įkvėpčiau milijonus žmonių internete

Šios savaitės istorijos herojus yra Brian‘as Rose – vienas pirmųjų pasaulyje tinklalaidžių (angl. podcast) įkūrėjų ir vedėjų. Šiandien jo laidos epizodus žiūri žmonės iš viso pasaulio. „London Real“ Youtube kanalą prenumeruoja daugiau nei milijonas žmonių. Vyras sukūrė ne tik naudingą ir sėkmingą tinklalaidę, kurioje kas savaitę kalbina po du pašnekovus, tačiau ir savo akademiją. Jis rengia įvairius kursus, „Life accelerator“ ir „Business accelerator“ mokymus ir yra pilnai save realizavęs laimingas žmogus.

Tačiau taip buvo ne visada. 2001 metais geriausias draugas atleido jį iš darbo, ilgus santykius palaikiusi su juo mergina nenorėjo turėti su juo nieko bendro, o eilinis vakarėlis, vartojant heroiną vos nepasibaigė morge.

Apie viską nuo pradžių.

Vaikystė

„Užaugau San Diego mieste, Kalifornijos valstijoje. Šalia jūros ir pasienio su Meksika, gana konservatyviame miestelyje, – teigė Brian‘as viename interviu. – Mano tėvas inžinierius, buvo įkūręs savo technologijų kompaniją. Jis – vienas protingiausių vyrukų, kokius tik pažįstu.“ Jaunojo Brian‘o vaikystė buvo laiminga. Abu tėvai jį mylėjo ir rodė gerą pavyzdį. Tačiau, kai jam buvo septyneri, jo broliui devyneri, o sesutei treji metukai, jo tėvai nusprendė išsiskirti. „Šis įvykis sukrėtė mano gyvenimą. Tapau pilnas pykčio, nes supratau, jog pasaulyje nėra nieko pastovaus ir niekuo negalima pasitikėti“, – kalbėjo B. Rose. Maždaug, kai jam buvo dešimt metų, jis pradėjo domėtis programavimu ir įvairiomis technologijomis. Tikslieji mokslai buvo įaugę į jo šeimos kraują. Brian‘o brolis yra kompiuterių specialistas, tėvas inžinierius. Pats Brian‘as vėliau baigė mechaniko inžinieriaus specialybę.

16 metų Brian‘as Rose buvo priverstas išeiti gyventi pas tėvą. Paauglys tapo toks piktas ir nesuvaldomas, jog neištvėrusi mama išvarė jį iš namų. Nauja mokykla, kurią vaikinas lankėbuvo lig iš „Beverly Hills 90210“ serialo. Ten mokėsi gražios merginos, visi vairavo Mercedes automobilius, mokykloje buvo futbolo komanda ir palaikymo komandos šokėjos. Brian‘ui ši aplinka paliko didžiulį įspūdį. Pamažu jis pradėjo labiau bendrauti su bendraamžiais, įsiliejo įsocialinį gyvenimą, susirado merginą ir pradėjo sportuoti.

Studijos

B. Rose baigė mechaniko inžinieriaus studijas Bostono MIT universitete. Keturi metai, praleisti šioje mokymosi įstaigoje buvo intensyvūs, tačiau jam patiko toks gyvenimo ritmas ir naujieji draugai. Jis gyveno kartu su 50 vaikinų dideliame name. Jaunuoliai viską darė patys: gaminosi maistą, tvarkėsi namus, ir nemažai linksminosi. Būtent pirmaisiais studijų metais prasidėjo Brian‘o „draugystė“ su alkoholiu. Baigęs studijas, jis išbandė jėgas keliose kompanijose, atlikdamas trumpas praktikas, tačiau greitai suprato, jog nori didesnių pajamų, todėl grįžo į šalia MIT universiteto esančią Sloane verslo mokyklą ir pradėjo studijuoti finansus. Baigęs šiuos mokslus, jis gavo du pasiūlymus: tęsti studijas arba dirbti prekybininku Volstryte. Net nedvejodamas Brian‘as pasirinko darbą Niujorko mieste. Jį viliojo konkurencija, intensyvus darbas su bankininkais ir greitas gyvenimo ritmas. Jaunuolis neturėjo jokio tikslaus plano ar didelių ateities planų, jis tik troško gyventi „Volstrytas“ filmo sukurtągyvenimo iliuziją ir uždirbti kuo daugiau pinigų.

Volstrytas

1993 metais, pilnas entuziazmo ir noro užkariauti banko industriją, 22 metų Brian‘as atsidūrė Volstryte. Pirmą kartą atvykęs į Niujorką, jis vaikščiojo miesto gatvėmis, negalėdamas atsistebėti didelių pastatų grožiu ir pastovaus judėjimu. Jis dirbo priešais Pasaulio prekybos organizaciją, 30 pastato aukšte, iš kurio matėsi Laisvės statula ir pati Prekybos organizacija. Dideliame, futbolo aikštės dydžio aukšte, dirbo patys beprotiškiausi ir intensyviausi žmonės. Jie rėkė į telefono ragelius ir ore vyravo didelis testosterono kiekis. Brian‘ui pačią pirmądarbo dieną padavė telefoną, brokerių kontaktus ir pasakė pradėti pardavinėti. „Darbe man buvo smagu, daug smagiau nei namuose, – kalbėjo B. Rose viename interviu. – Man patiko aplinka, kur visi rėkė, vyravo daug dramų ir konkurencija. Buvau per jaunas konkuruoti dėl metinių bonusų, tačiau stebėjau kaip kiti tarpusavyje žaidė įvairius psichologinius žaidimus ir dėl didesnio čekio bandė pakelti save vadovų akyse.“ Dirbdamas šalia Volstryto vilkų, klausydamasis jų juokelių ir pokalbių apie didelius pinigus, jis nesąmoningai vis labiau troško jų gyvenimo. Vyras visa širdimi norėjo paragauti bent gabalėlio didžiųjų žaidėjų kasdienybės.

Kelis metus Brian‘as padirbo Niujorke, vėliau dvejus metus praleido Čikagos mieste. Tačiau vos po dviejų metų jis šio darbo neteko. B. Rose per ilgai neliūdėjo, nes netrukus gavo pasiūlymą dirbti brokeriu Londone. Per daug negalvojęs jis šį siūlymą priėmė. „Tuo metu man galėjai pasiūlyti važiuoti į bet kurį pasaulio kraštą, nes jei pinigai buvo geri, aš nedvejodamas būčiau sutikęs“. Taigi 1997 metais jis atsidūrė Londone, tačiau ir čia ilgai neužsibuvo. 1999 metais, vos po dvejų metų praleistų Anglijos sostinėje, Brian‘as sulaukė skambučio iš gero universiteto laikų draugo. Jis siūlė Brian‘ui tapti jo naujos internetinės kompanijos vadovu. Tuo metu vyko didysis dot-com bumas. Internetas buvo sensacija, naujiena. Žmonės bandė pasinaudoti šia banga ir kūrė įmones. Problema buvo tai, jog mažai kas nusimanė kaip reikia kurti svetaines, serverius ir kt. dalykus. Brian‘as su džiaugsmu sutiko grįžti į Niujorką ir pabandyti imtis jam priskirto atsakingo darbo. Neturėdamas pakankamai žinių ir kompetencijos vadovauti, vietoj to, jog mokytųsi ir dirbtų ilgas darbo valandas, jis pasirinko kitokį gyvenimo būdą.

Dugno pasiekimas. Narkotikai.

„Grįžęs iš Londono, iškart susitikau su senais bičiuliais iš Volstryto, – kalbėjo Brian‘as 2018 metų interviu. – Tuo metu draugai nekaltą išgėrinėjimą buvo perkėlę į kitą lygį. Kokainas buvo norma“. Vakarėliai tęsėsi ne tik savaitgaliais, tačiau ir darbo dienomis. „Pamenu vienas iš draugų pasiūlė pabandyti ekstazi. Vėliau sekė heroinas“. Vyras prisipažino, jog labiausiai jam patiko heroinas. Pavartojęs jis jautėsi ramus, pasitikintis savimi, pagaliau galėjo laisvai bendrauti su žmonėmis ir būti vakarėlio siela. Vyro priklausomybė vis labiau stiprėjo. Pirmąkartą jis tai pastebėjo vieną penktadienio rytą, kai išėjęs iš kirpyklos, paskambino asmeniniam narkotikų prekeiviui ir užsisakė heroino tik tam, kad grįžęs namo pats vienas, sėdėdamas prie televizoriaus ekrano, atsipalaiduotų ir ramiai praleistų penktadienio vakarą. Situacija prastėjo dar labiau. Jis pradėjo vartoti du skirtingus narkotikus: kokainą ir heroiną vienu metu ir ne tik vakarais ar dienomis, tačiau ir rytais prieš išeinant į darbą. Jis manė, jog tokiu būdu turės daugiau energijos ir geriau atliks savo darbą. Tiesa buvo ta, jog situacija tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe ėjo vis blogyn.

Vieną 2001 metų sekmadienio vakarą, atsibudęs ant sofos ir vis dar apsinešęs nuo narkotinių medžiagų, pagiringas nuo pašėlusiai praleisto savaitgalio jis suprato, jog nesugebės ateiti rytoj į darbą. Paėmęs telefono ragelį, paskambino savo geriausiam draugui, kurio kompanijoje dirbo ir pasakė, jog darbe rytoj nepasirodys. „Brian‘ai dabar yra 6 valanda ryto, ar tau viskas gerai?“ – nustebęs tarė jam tuomet draugas. Brian‘as manė, jog jis skambina 6 valandą vakaro, tačiau iš tiesų jis skambino 6 valandą ryto. Tą akimirką jis pajautė didžiulę gėdą ir suprato, jog situacija dares nevaldoma.

Netrukus po šio įvykio Brian‘o draugas jį atleido. Tuo pačiu metu, neištvėrusi nestabilios Brian‘o būsenos, jį paliko mergina, su kuria jis susitikinėjo ketverius metus. Brian‘o dugno pasiekimas įvyko dieną, kai perdozavęs narkotikų, jis nustojo kvėpuoti. Buvo iškviesti medikai ir laiku suteikta pagalba, tačiau jis pradėjo suprasti, kad dar niekada gyvenime nebuvo taip susimovęs. Geriausias draugas su juo nenorėjo turėti nieko bendro, jį paliko mergina ir jis sėdėjo be darbo ir pinigų. Maždaug tuo pat metu įvyko baisusis 2001 metųteroristų išpuolis, kurio metu buvo numušti Niujorko „Dvyniai“ ir žuvo daug žmonių. Brian‘as gyveno netoli įvykio vietos ir porą mėnesių baisaus įvykio šešėliai persekiojo visus vietos gyventojus. Negana to, jog Niujorkas ir taip yra nuožmus ir negailestingas miestas, kuriame tik pramerkęs akis kovoji dėl taksi automobilio, vėliau dėl kavos puodelio ar sumuštinio, tai šisįvykis tik dar labiau apsunkino Brian‘o gyvenimą.

Dulkės, smilkių kvapas, gelbėjimosi ekipažai, slogi nuotaika, ašaros, viskas susidėjo į vieną. B. Rose nutarė visiems laikams atsisveikinti su Amerika ir grįžti į Londoną.

Naujas gyvenimo etapas. Atgimimas.

Prieš išsikraustant iš savo buto Niujorko mieste, Brian‘as pabaigė visus heroino likučius irįsėdęs į taksi nuvažiavo link oro uosto. Automobiliui atvažiavus, jis atidarė duris ir pasilenkęs apsivėmė. „Šalia esantys žmonės pažiūrėjo į mane ir tik papurtė galvas. Aš buvau visiškoje duobėje, tad nulenkęs galvą įėjau pro oro uosto duris ir nusprendžiau, jog tapsiu nauju žmogumi“, – teigė Brian‘as.

Ir iš tiesų, nuo pat pirmos atvykimo į Londoną dienos Brian‘as pasikeitė. Jis pažadėjo sau, jog taps ne 30 metų berniuku, kuris iki šiol neturėjo jokio atsakomybės jausmo, o protingu vyru. Brian‘as atsakingai žiūrėjo į savo naują darbą, susirado trenerį ir pradėjo užsiimti MMA sportu. „Sportas man padėjo arasti ramybę, pradėjau labiau savimi pasitikėti, – kalbėjo B. Rose. – Pamenu, po poros metų gyvenant Londone ir sportuojant, pamaniau, jog pagaliau tampu Brian’u Ros‘u, kuriuo didžiuojuosi.“ Ir iš tiesų, gyvenimas, rodos, jam pagaliau pradėjo šypsotis. Vyrui gerai sekėsi darbe, jis tapo savo srities profesionalu. Darbe jis jautėsi reikalingas, jį mėgo kolegos ir draugai. Tam tikrą laiko tarpą Brian‘as jautėsi gerai. Tačiau bėgant metams, pasiekęs stabilų ir komfortišką gyvenimą, suprato, jog nėra laimingas. Jam kažko trūko. „Darbe nebuvo jokios kūrybos, – kalbėjo Brian‘as viename interviu. – Visos mano dienos atrodė vienodai. Dirbau po šimtą valandų per savaitę, vakarieniaudavau su klientais, kur kalbos sukosi tik apie darbą ir pinigus. Mano draugų rate buvo tokie patys žmonės, dirbantys banke, kaip ir aš. Visi jautėsi laimingi, gyvendami prabangiuose namuose ir vairuodami „Porche“ automobilius. Tačiau aš pradėjau jausti, jog neturiu tikslo. Nežinojau, dėl ko gyvenu“. Šios mintys, kaip jis pats prisipažino, jo galvoje pradėjo suktis maždaug panašiu metu, kai jis pradėjo užsiimti meditacija.

Po ilgų apmąstymų, vieną gražų savaitgalio vakarą, jis pagaliau priėmė vieną svarbiausių savo gyvenime sprendimų. Tą savaitgalį Brian‘as ir būrys kitų vyrų praleido Alpių kalnuose, nuostabiame Richardo Bransono name. Ši vieta buvo įspūdinga, su privačia slidinėjimo trąsa, baseinu namo viduje, SPA, jacuzzi ir kitais patogumais. Vyrai šventė pelningus darbo metus. „Po ilgos dienos slidinėjant, sėdėjome šalia besikūrenančio židinio ir tarėmės kuriame restorane praleisime vakarą ir į kurį naktinį klubą vėliau eisime tęsti savo pergalių, – kalbėjo B. Rose. – Tą akimirką supratau, kad pasiekiau visko, ko troškau. Taip pat visko, ko man linkėjo tėvai ir apie ką universiteto laikais su draugais svajodavome. Pinigai ir sėkminga karjera buvo mano siekiamybė.“ Tuo metu suskambo Brian‘o telefonas. Jis gavo teksto žinutęiš vieno draugo, kuris klausė kaip jam sekasi leisti savo šaunųjį savaitgalį Alpėse. „Rankoje laikiau šampano taurę, apsižvalgiau aplink kambarį, pilną žmonių. Pažiūrėjau pro langą, iš kurio atsivėrė nuostabus vaizdas ir supratau, jog dar niekad gyvenime nesijaučiau toks vienišas“. Po trijų mėnesių Brian Rose atėjo į darbą ir padavė paraišką išeiti.

„London Real“ gimimas. Pirmieji sunkumai. (Ypatingai naudingi patarimai, norintiems imtis panašios veiklos)

Brian‘as neturėjo jokio plano B. Baimė ir nežinomumas sukaustė vyrą, tačiau jis suprato, jog daugiau taip gyventi nebegali. Turėdamas daug laisvo laiko, jis nežinojo ką veikti. B. Rose toliau užsiiminėjo MMA sportu, dienomis vaikščiodavo su savo treneriu ir kalbėdavosi apie gyvenimą. Jam patikdavo žiūrėti MMA sporto rungtynes ir klausytis šmaikštaus komentatoriaus Joe Rogan bei jo sukurtos tinklalaidės „The Joe Rogan Experience“. Būtent MMA komentatoriaus podcast‘as ir įkvėpė Brian‘ą imtis tokios pat veiklos.

Praėjus maždaug devyniems mėnesiams nuo B. Rose išėjimo iš darbo, vieną popietę jis kaip visada vaikščiojo po Londono parką su savo Brazilijos jiu-jitsu treneriu ir kalbėjo apie filosofiją, pinigus, verslą, moteris ir pan. „Mums šnekant visom šiom temom po kokios valandos aš atsisukau į trenerį ir tariau, jog žmonėms būtų įdomu išgirsti ką mes kalbame. Mums tereikia sukurti savo podcast’ą ir dalintis šiomis mintimis su kitais“.

Taip 2011 metais Spalio mėnesį gimė „London Real“ (liet. „Tikrasis Londonas“) podcast‘as. Tą dieną, po pasivaikščiojimo vyras grįžo namo ir sukūrė štai šią „studiją” savo buto svetainėje.

Pradžia lengva nebuvo. Vyrai net neturėjo ko kalbinti. Per pirmuosius epizodus šnekėjo tik Brian‘as ir jo treneris Nick‘as. „Mažai ką nusimaniau apie Youtube kanalą, nežinojau kaip elgtis su video kameromis ir iš kurios pusės geriau filmuoti, – kalbėjo B. Rose viename interviu, prisimindamas pirmuosius gyvavimo mėnesius. – Pamenu, mes tiesiog sėdėjome ir svarstėme kokius įdomiai gyvenančius draugus galėtumėme pakviesti į laidą.“

Brian‘as teigė, jog kiekvieną pokytį visuomet lydi tam tikras pasipriešinimas. Ir šis pasipriešinimas turi daugybę skirtingų formų.

Visų pirma, tai tu pats. Tavo baimės ir abejonės. Tik pradėjęs save filmuoti ir kalbinti pirmuosius svečius Brian‘as žinojo, kad buvę kolegos iš banko tikrai jį stebi ir mėto vieni kitiems apie jį juokelius. Kai kurie, anot vyro, net iki šiandien tikriausiai vis dar mano, jog jis keistuolis.
Kitas sunkumas, su kuriuo jis susidūrė pačioje savo tinklalaidės vedėjo karjeroje – aplinkos ir artimųjų reakcija ir pasipriešinimas jo pokyčiams. „Kai pradėjau dirbti sau, paprašiau savo draugų ir šeimos tikėti manimi ir palaikyti, – kalbėjo B. Rose TED Talks laidoje. „Po 6 mėnesių ir 25 pirmųjų filmavimo epizodų nutariau patikrinti savo tinklalaidės Facebook paskyrą. Iš visų mano Facebook draugų pamačiau, jog tik 20 nepatingėjo ant „London Real“ puslapio paspausti mygtuko „Patinka“. Iš pradžių, kaip teigė vyras, jis kiek supyko. Brian‘as žinojo, jog jo draugai kiekvieną dieną naudojasi FB platforma ir per visą šį laiką tik toks mažas skaičius parodė savo paramą. Tačiau vėliau susimąstė ir suprato, jog pokyčiai gąsdina žmones ir nesąmoningai primena jiems, ko jie patys nedaro. Taigi gali būti, jog dauguma tavo draugų ir pažįstamų tave mėgsta. Mėgsta tokį, koks tu esi šiandien ir nebūtinai geresnį ir protingesnį, koks tu galbūt galėtumei tapti rytoj. Tai, anot Brian‘o, yra pirmoji siekiančio ir kuriančio žmogaus kliūtis, kurią jis turi įveikti ir nepabijoti eiti toliau vienas. Jis teigia, jog tavo užduotis yra surasti naujus žmones, kurie nori išgirsti tavo skelbiamą žinutę ir kuriųdėka tu tapsi tuo žmogumi, kuriuo sieki tapti.
Pradėjęs kurti „London Real“ tinklalaidę vyro galvoje vyravo daugiau klausimų nei atsakymų. Taigi jis nusprendė parašyti el. laišką savo herojui, kuris įkvėpė jį imtis šio verslo – Joe Rogan‘ui. Tačiau, patarimas, kuris sekė po šio laiško buvo pats geriausias, kokį tik naujokas savo versle galėjo gauti – jis negavo jokio atsakymo. Tuščia. Nieko. Šią akimirką dauguma greičiausiai būtų nusiminę, įsižeidę ir pasitraukę. Tačiau Brian‘as suprato, jog sutrumpinto kelio nėra ir visus atsakymus jis privalo rasti pats. Tokiu būdu jis išmoko daugiau.
Dar vienas didelis išbandymas įvyko vos po vienerių „London Real“ podcast‘o gyvavimo metų. Brian‘as su savo treneriu ir laidos partneriu Nick‘u pasuko skirtingais keliais. Kaip teigė B. Rose, jis dirbo 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Nick‘as, tuo tarpu, studijoje pasirodydavo tik kartą per savaitę, kai reikėdavo kalbinti svečius. Tai buvo sunkus sprendimas, tačiau Brian‘as nusprendė, jog toliau nori dirbti vienas. Jis sulaukė neigiamos kritikos. Buvo žmonių, teigiančių, jog be Nick‘o jie laidos nežiūrės, tačiau B. Rose savo sprendimo niekad nesigailėjo.

Atlaikęs visus sunkumus ir pasipriešinimus, maždaug po metų intensyvaus filmavimo, Joe Rogan pakvietė Brian‘ą į savo pokalbių laidą. Šis pakvietimas Brian‘ui buvo tarsi sapno ar svajonės išsipildymas. Jam tai reiškė pripažinimą. Jis suprato, jog eina teisingu keliu. Su didžiausiu džiaugsmu vyras įsėdo į lėktuvą ir skrido pas savo herojų ne kaip jo gerbėjas, o kaip kolega.

Amerikietis, užkariavęs Didžiosios Britanijos tinklalaidžių rinką.

Svečiuojantis Joe Rogan tinklalaidėje, pačioje laidos pabaigoje, Brian‘as 100 tūkstančių klausytojų tarė: „Jei tave įkvėpė mano gyvenimo istorija ir laida, nepabijok pradėti savo miesto „Real“ podcast‘ą.“ Vyras grįžo namo ir pamiršęs patarimą, kibo į darbus. Po maždaug dviejų savaičių į jo el. pašto dėžutę pradėjo plaukti laiškai. Jam rašė iš Airijos, Australijos, Amerikos, Kanados ir daugelio kitų valstybių. Visi norėjo pradėti savo miesto podcast‘ą ir klausė Brian‘o įvairiausių patarimų. B. Rose, išmokęs pamoką iš J. Rogan, neatrašė nei vienam iš rašančiųjų. Tokiu būdu jis norėjo paskatinti juos išmokti kurti laidą patiems, atrasti savo unikalų balsą ir keliauti savo sukurtu keliu.

„Mano stebėjo vis daugiau ir daugiau žmonių. Aš keičiausi ir tobulėjau su lig kiekvienu nauju pašnekovu. Naujų draugų ir pažįstamų ratas greitai plėtėsi ir aš jaučiau vis didesnę atsakomybę prieš visus kurti ir labiau tobulėti, – apibūdino Brian‘as savo tolimesnius darbo metus. Vyrui kiekvieno epizodo pokalbiai su svečiais buvo tarsi terapijos sesijos. Kartą jis prisipažino, jog sparčiai augantis žiūrovų susidomėjimas jo laida įvyko dėl pokalbių nuoširdumo, atvirumo ir vertybių, kurias jis propagavo. Tačiau visa tai gimė tik iš didelio vyro skausmo ir nuopuolių, kuriuos jam teko išgyventi. „Be patirto skausmo aš niekada nebūčiau užmezgęs gilaus ryšio su auditorija. Be skausmo niekada nebūčiau sugebėjęs atverti širdies ir atradęs savo gražios šeimos. Be skausmo niekada nebūčiau jautęsis toks atsakingas, jog sugebėčiau išlaikyti šį judėjimą.“

Vis dėlto, kad ir kiek daug peržiūrų surinkdavo jo vis populiarėjantys epizodai, apie tris metus ši laida nebuvo verslas. B. Rose užsidirbdavo šiek tiek pinigų iš reklamų, tačiau tai nebuvo didelės pajamos. Vyras nežinojo kas bus toliau, tačiau tikėjosi, jog kažkokiu būdu sugebės toliau kurti ir tobulėti.

Pirmuosius trejus laidos gyvavimo metus jis per kiekvienas Kalėdas atsisėsdavo ir nuoširdžiai su savimi pakalbėdavo. Vyras klausdavo savęs ar sekančiais metais tęs šiątinklalaidę, ar ne. Tačiau, kad ir kaip jausdavosi pavargęs ar pasimetęs – dirbdavo toliau.

2014 metai buvo lemtingi. Su Brian‘u susisiekė vienas senukas, vardu Dan Pena. Jis norėjo pasidalinti savo istorija ir gyvenimą transformuojančiais mokymais. Laidos epizodas su Dan Peña sulaukė didelio žmonių susidomėjimo. Mentorius pamatė didelį B. Rose potencialą ir nusprendė pasikviesti jį į savo vienos savaitės mokymus. Kiek padvejojęs, Brian‘as priėmė šįkvietimą ir nuo tos akimirkos jo gyvenimas pasikeitė visiems laikams.

Dan Peña mokymų dėka, tris metus gyvuojanti tinklalaidė iš menkai pinigus generuojančios laidos, išaugo į sėkmingą verslą, kuriame iki šiol mokinasi didelis skaičius žmonių, siekiančiųsukurti savo tinklalaides ar kitus sėkmingus startap‘us.

Šiandien Brian‘as užtikrintai teigia, jog šia veikla užsiims iki gyvenimo galo. Jis žino, kad tai – jo gyvenimo misija ir kol kvėpuos jis nesustos dirbti ir įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.

PATARIMAI, norintiems turėti savo podcast‘a, tinklalapį ar kitą verslą, susijusį su bendravimu su žmonėmis:

"London Real" tinklalaidė — „London Real“ tinklalaidė

Brian‘as visuomet stengiasi surasti ir pakviesti į savo laidą tuos žmones, kurie mažiausiai norėtų pasirodyti jo laidoje. Jis nebijo ir nesikuklina susisiekti su politikais, verslo žmonėmis ar buvusiais sporto didvyriais.
Nuolatos, be pertraukos galvoti apie savo tinklalaidę (ar kitą verslą). Kaip ją galima pagerinti, kokius žmones pakviesti ir kaip žiūrovams suteikti dar daugiau naudos.
Surasti mėgiamą sritį, kurioje norėtumei dirbti. Nebijoti bandyti ir klysti. Nebijoti paleisti, jei naujas darbas vis dėlto neteikia džiaugsmo ir negalvoti ką apie tave pagalvos kiti, nes, tiesą pasakius, kitiems nelabai rūpi, ką tu darai. Visi vos spėja rūpintis savo šeimomis ir savimi. Keisdami darbus, mes bijome būti teisiami, tačiau šios mintys dažniausiai tėra išpūstos iliuzijos.
Medituoti arba sportuoti. Rasti būdą kaip nuraminti savo mintis, išgirsti save.
Nebijoti radikalių pokyčių. 31-erių metų Brian‘as nepabūgo palikti gimtosios Amerikos krantų ir atvykti gyventi į Anglijos sostinę Londoną. Po dešimtmečio, bijodamas, tačiau suprasdamas, jog pinigai ir sotus bei patogus gyvenimas nedaro jį laimingu, nusprendė pakeisti gyvenimą kardinaliai. Bankininko pareigas jis iškeitė į namuose sukurtą studiją, kurioje filmavo save ir savo partnerį Nick‘ą. Taigi, nesvarbu kiek tau metų ir kokia tavo padėtis, tu visada gali rinktis ir pasikeisti.

Daugiau informacijos apie Brian‘ą ir jo mokymus bei kursus:

London Real svetainė: https://londonreal.tv/

„Life accelerator“ 8 savaičių kursas: https://londonreal.tv/m/la-enroll/

„Business Accelerator“ mokymai: https://londonreal.tv/m/biz-enroll/

London real Youtube kanalas: https://www.youtube.com/channel/LondonReal

Brian Rose facebook puslapis: https://www.facebook.com/LondonReal/

Brain Rose twitter puslapis: https://twitter.com/brianbrose

Jei Jums patiko šis straipsnis, tikėtina, kad patiks ir sekantys tinklaraščio įrašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje, kuri iššoks bet kurio šios svetainės puslapio apačioje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!