Kobe Bryant 1978 – 2020 gyvenimo istorija

Pasaulyje yra daug didžių žmonių ir jie nebūtinai yra daug laimėję ar be proto turtingi. Juos iš kitų skiria aistra savo veiklai, degančios akys ir siela, o toks užkratas veikia galingai – kovotoju ar kariu nori būti daugybę žmonių: ir dideli, ir maži.

Šį kartą aprašytas pasakojimas sukasi apie meilės istoriją tarp berniuko ir krepšinio. Šis sportas vaikui suteikė svajonių gyvenimą. Gyvenimą, kuris, deja, nebuvo ilgas. Krepšinis pasiglemžė Kobe Bryant’o gyvybę gerokai per anksti. K. Bryant‘ui – vienam geriausiam visų laikų krepšininkui, tebuvo 41-eri metai, kai 2020 metų sausio 26 dieną jis žuvo sraigtasparnio avarijoje. Vyras kartu su savo 13 metų dukra Gianna ir dar kitais septyniais asmenimis skrido į „Mamba“ sporto centrą, kuriame turėjo vykti jo dukros krepšinio treniruotė. Visi devyni keleiviai žuvo.

Nebuvau ir nesu pakvaišusi krepšinio gerbėja, tačiau žaviuosi stipraus būdo, siekiančiais ir kuriančiais žmonėmis ir kai 2018 metais peržiūrėjau Kobe Bryant‘o dokumentinį filmą „Muse“, likau sužavėta jo mąstymu, branda ir stipria valia. Mane papirko ne krepšinis, o jo stipri asmenybė, užsispyrimas, motyvacija, protas ir gyvenimo istorija.

Tikiu, jog Kobe galėjo tapti bet kuo: finansų patarėju, mokslininku ar mokytoju, bet kuo. Jis vis tiek greičiausiai būtų buvęs geriausias savo srities specialistas. Kodėl? Jis mąstė kaip nugalėtojas, kaip lyderis.

Šiame straipsnyje aprašyta vyro gyvenimo istorija, jo patirtos pergalės, pralaimėjimai bei kelionė tampant krepšinio legenda. Krepšininko gyvenimo istorija tik įrodo, jog nėra pasaulyje žmogaus, kuris nedaro klaidų ir dorai gyvena. Svarbiausia kokį kelią pasirenkame gyventi toliau ir kiek atiduodame kitiems.

Vaikystė

„Nuo to momento

Kai pradėjau sukti tėčio kojines į kamuoliuką

Ir įsivaizduoti kaip mėtau

Taiklius metimus

Didžiajame Vakarų forume.

Žinojau, jog vienas dalykas yra tikras:

Aš tave įsimylėjau.

Mano meilė buvo tokia gili, kad atidaviau tau viską –

Savo protą ir kūną,

Dvasią ir sielą”

(K. Bryant poema „Brangus krepšini“)

Kobe Bryant‘as gimė 1978 metų rugpjūčio 23 dieną Filadelfijoje. Berniukas turėjo dvi vyresnes seseris Sharia Washington ir Shaya Tabb. Kobe tėvas Joe Bryant‘as buvo profesionalus NBA žaidėjas, kuris žaidė už „Philadelphia 76ers“ komandą, vėliau San Diego „Clipper“ ir „Houston Rockets“. Motina Pamela Bryant buvo kito krepšininko, Chubby‘io Coxo, sesuo. Nieko nuostabaus, kodėl Kobe pasirinko krepšininko karjerą. Vaikas mėtyti kamuolį pradėjo, kai jam tebuvo trys metai, o jo mėgstamiausia krepšinio komanda buvo „Lakers“.

Nuo pat mažens berniukas pasižymėjo konkurencinga ir veržlia dvasia. „Mano šeimoje visi mėgo konkuruoti, – kalbėjo K. Bryant‘as viename interviu. – Pusbroliai, tėvas, dėdė, visi. Nesvarbu ką veikdavome, plaukiodavome, žaisdavome krepšinį ar video žaidimus, visi norėdavome nugalėti ir būti pirmi. Turėjau stengtis, jog nepralaimėčiau ir nepatirčiau jų karčių replikų“. Galimai konkurencija šeimos aplinkoje lėmė berniuko alkį būti geriausiu, o ne šiaip vidutinioku.

„Būdamas vaikas, nenuilstamai dirbau, norėdamas patobulinti savo žaidimą. Jei pamatydavau kažką, kas man patikdavo pas žmogų, iškart pradėdavau to mokytis. Diena iš dienos praktikuodavausi tol, kol pasiekdavau norimą lygį. Kai pradėjau žaisti profesionaliai, buvau spėjęs išsiugdyti greitą mokymosi procesą.“

Kai Kobe buvo šešeri metai, jo tėvas pasitraukė iš NBA ir pasirašė kontraktą su Italijos lyga. Visa Bryant’o šeima persikraustė į Italiją. Šioje šalyje jie praleido net septynerius metus. Kobe išmoko kalbėjo ne tik italų, tačiau ir ispanų kalbomis. Vis dėlto būsimajam krepšininkui reikėjo išmokti gyventi visiškai kitoje kultūroje tarp žmonių, kurie nekalba jo kalba.

„Lengvai prisitaikiau prie Italijos gyvenimo ritmo, tačiau kalbos barjeras buvo sudėtingas, – prisipažino Kobe viename interviu. – Jau pirmą dieną susipykau su vienu berniuku. Jis greičiausiai niekad nebuvo matęs juodaodžio, tad mane pamatęs garsiai sušuko: „Pažiūrėkite, čia negras!“. Vėliau su tuo berniuku tapome geriausiais draugais“.

Kai Kobe buvo septyneri metai, jis gavo dovanų savo pirmąjį odinį krepšinio kamuolį. Šis kamuolys tapo jo „geriausiu draugu“. „Man patiko jį jausti rankose, – teigė Kobe. – Buvau toks sužavėtas šiuo kamuoliu, jog nenorėjau pernelyg dažnai jo naudoti. Bijojau, jog sugadinsiu jo odą ir tobulus griovelius. Nenorėjau gadinti šio jausmo.“

Italija – futbolo šalis. Berniukui buvo sunku rasti draugų, kurie kartu norėtų žaisti krepšinį. Todėl šis žaidimas tapo jo savotiška saugi vieta. „Jei jausdavausi vienišas, turėdavau kur pasislėpti. Nesvarbu kurioje šalyje gyvendavau, žaisdamas krepšinį jaučiausi saugus. Taip, lig būčiau namuose.“

Tėvui grįžus iš rungtynių, berniukas su didžiausiu džiaugsmu kartu peržiūrinėdavo senelio atsiųstus NBA rungtynių DVD įrašus. Vaikas studijuodavo savo mėgstamiausių žaidėjų judesius ir stengdavosi atkartoti juos žaisdamas aikštelėje.

„Žiūrėdamas NBA varžybas, jaučiausi taip, lig būčiau kartu su žaidėjais, ten aikštelėje. Tomis akimirkomis nesijausdavau vienišas. Man atrodydavo, jog esu ten kartu su jais.“ Stebėdamas didelius ir galingus žaidėjus, bėgiojančius per krepšinio aikštelę ir puikiai valdančius kamuolį, Kobe įsivaizduodavo save jų vietoje ir svajojo kaip vieną dieną išmoks visus pamatytus triukus.

Kobe mėgo leisti laiką su tėvu. Jam taip patiko krepšinis, jog kartais miegodavo su rūbais,  nes baimindavosi, jog tėvas be jo išeis į savo rytines treniruotes. „Man patikdavo žiūrėti kaip tėvas žaidžia. Būti toje atmosferoje, – kalbėjo Kobe. – Pamenu sėdėdavau netoli krepšinio stovo ir kiekvieną kartą žaidėjui nukritus, skubėdavau pavalyti grindis. Mano noras būti kuo arčiau aikštelės buvo milžiniškas!“

Kaip pats Kobe yra teigęs, jo krepšininko istorija prasidėjo šiauriniame Italijos mieste, pavadinimu Reggio Emilia. „Kai tik jis pradėjo žaisti mano komandoje, iškart buvo aišku, kad jis yra iš kitos planetos, – teigė ilgametis Kobe draugas ir buvęs komandos narys Davide’as Giudici. – Jis dažnai mums kartodavo, jog vieną dieną taps profesionaliu NBA žaidėju.  Juokdavomės iš tokių jo kalbų. Tačiau net ir tuomet jis sunkiai dirbo. Pasibaigus treniruotei mes eidavome žiūrėti televizoriaus ar užsiimdavome kokia nors kita veikla. Tik ne Kobe. Jis grįždavo namo ir toliau treniruodavosi savo namo kieme“.

Neužilgo Kobe Italijoje pasijuto kaip namuose. Jam patiko ten gyventi. Todėl atėjus laikui grįžti į Ameriką, nei jis, nei jo seserys niekur nebenorėjo kraustytis.

Vis dėlto, 1991 metais Kobe tėvas Joe Bryant‘as baigė krepšininko karjerą ir visa šeima grįžo į Filadelfiją. Berniukas parskrido į gimtinę, tačiau gyvenimas svetur jį pakeitė. Kartu su savimi jis išsivežė ir dalelę Italijos, kurios prisiminimus širdyje nešiojosi visą savo gyvenimą. Vienoje laidoje K. Bryant‘as teigė: „Gyvendamas Italijoje sutikau daug įdomių žmonių, išmokau italų kalbos ir ši šalis visada užims ypatingą vietą mano širdyje.“

Nepritapėlis gimtinėje

Paauglystė – ne pats lengviausias periodas. Šiuo laikotarpiu, rodos, pats sau esi priešas ir ne visada lengva priimti protingiausius sprendimus. Grįžęs gyventi į Ameriką, 13 metų Kobe Bryant‘as buvo priverstas iš naujo susirasti draugų. Jo gimtoji kalba buvo anglų, tačiau jam buvo sudėtinga suprasti ką kalba jo bendraamžiai. Savo paties krašte jis jautėsi kaip nepritapėlis.

„Nesupratau vietinių žargono kalbos ar aprangos stiliaus, – teigė Kobe viename interviu. – Atsimenu mokytoja pasakė mano mamai, jog gali būti, kad esu disleksikas.“ Dėl persikraustymo Kobe viduje jautė didelį pyktį. „Neturėjau draugų. Buvau vienas, – kalbėjo K. Bryant’as dokumentiniame filme, prisimindamas savo pradžią Amerikoje. – Nusprendžiau išlieti pyktį krepšinio aikštelėje ir išnaudoti jį, pagerinant savo žaidimą. Kai priėmiau šį sprendimą, mano lygis pasikeitė. Supratau, kad per krepšinį galiu save išreikšti.“ Džiugu, jog paauglys pasirinko išlieti susikaupusias emocijas ne gatvėje gerdamas, o krepšinio aikštelėje.

Vienintelis bendras dalykas, kuris jungė K. Byant‘ą su bendraamžiais buvo krepšinis. Kadangi jis neturėjo artimo ryšio su kitais vaikais, jo savaitgaliais niekas nekviesdavo į vakarėlius. Šį laiką vaikinas išnaudodavo sporto salėje su kamuoliu rankoje. „Tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti,“ – teigė 17-metis krepšininkas sename video įraše.

„Kobe geriausias draugas buvo jo kamuolys, – teigė vienas tų laikų draugas. – Nesu matęs, jog kas nors treniruotųsi taip intensyviai kaip K. Bryant‘as. Man atėjus į mokyklą apie 5.45 valandą ryto Kobe jau treniruodavosi sporto salėje. Visi jį gerbė dėl nepriekaištingos darbo etikos.“

Kuo daugiau vaikinas treniravosi, tuo geresnius rezultatus jis pradėjo rodyti žaidimo aikštelėje. Iš pradžių į rungtynes, kuriuose žaisdavo Kobe, susirinkdavo apie šimtas žmonių. Tai būdavo artimieji ir draugai. Tačiau su laiku pažiūrėti varžybų ateidavo vis daugiau žiūrovų.

Kobe profesionalus žaidimas patraukė žmonių dėmesį. Netrukus susirinkusiųjų jau būdavo virš tūkstančio. Pensilvanijos „Lower Merion“ komanda, kurioje žaidė Kobe, pirmą kartą per 53 metus laimėjo čempionatą. K. Bryant‘as tapo tikra žvaigžde ir buvo išrinktas metų Pensilvanijos žaidėju.

Krepšinis vaikinui buvo pats svarbiausias dalykas gyvenime ir žmonės tai jautė. „Ar skaitydavau knygas, žiūrėdavau televiziją, kalbėdavausi su žmonėmis: viską, ką dariau, dariau stengdamasis pagerinti savo krepšininko įgūdžius ir siekdamas tapti geriausiu žaidėju kokiu tik galiu būti. Su tokiu požiūriu, gyvenimas man tapo savotiška biblioteka, kuri padėjo tobulėti savo srityje,“– kalbėjo Kobe Bryant‘as viename interviu.

Baigęs mokyklą Kobe galėjo rinktis kuriame šalies universitete su stipriausia krepšinio komanda jis nori studijuoti. Visi norėjo, jog K. Bryant‘as žaistų su jais, tačiau Kobe turėjo kitų ambicijų. Jo vaikystės svajonė žaisti NBA pagaliau buvo ranka pasiekiama, tad jam tereikėjo nuspręsti ar jis nori stoti į koledžą, ar prisijungti prie NBA žaidėjų?

Naujoko sunkumai NBA „Lakers“

„Viskas, kas neigiama – įtampa, iššūkiai – man tai tik puiki proga pakilti iš pelenų“

Beigęs mokyklą jaunuolis turėjo dvi galimybes: jis galėjo studijuoti universitete, gauti išsilavinimą ir žaisti to universiteto krepšinio komandoje. Arba galėjo žaisti NBA, profesionalų lygoje ir gauti už tai pinigus. Tai jau būtų darbas. Jis suprato, jog jei nestudijuos, praras didelę gyvenimo dalį, tačiau jo noras būti tarp geriausiųjų laimėjo.

1996 metais Kobe viešai pareiškė, jog netęs mokslų universitete ir vietoj to pradės savo karjerą NBA lygoje. Tais pačiais metais Kobe Bryant‘as buvo pakviestas žaisti į NBA naujokų biržą. Ten Šarlotės „Hornets“ komanda jį išrinko 13-tuoju numeriu. Tačiau po susitarimo su Los Andželo „Lakers“ nedelsiant buvo išmainytas į šį klubą. Būtent šiame klube ir praėjo visa Kobe Bryant‘o karjera. Tų pačių metų vasarą jis su tėvais persikraustė į Los Angelą ir pradėjo gyventi savo svajonių gyvenimą.

Vis dėlto viskas nebuvo taip lengva ir rožėmis klota kaip daugeliui gali pasirodyti. Kažkada tik atvykęs gyventi į Italiją Kobe jautėsi kaip svetimšalis. Tuomet grįžęs namo į Ameriką, jis ir vėl jautėsi kaip koks atvykėlis iš Europos, nesuprantantis jaunimo žargono kalbos. Šį kartą 17-os metų K. Bryant‘as dėl savo amžiaus ir vėl buvo išskirtinis.

„Lakers“ komandoje žaidė vyrai nuo 21 iki beveik 40 metų. Po treniruočių ar varžybų vaikinai mėgdavo nueiti į barą išgerti alaus ir pasilinksminti striptizo klube. Jaunajam Kobe nebuvo 21 metų. Jis negalėjo dalyvauti tokiose vakarėliuose ir, kaip pats Kobe teigė, jis to ir nenorėjo.

Pačioje NBA karjeros pradžioje jam nebuvo leista žaisti tiek, kiek jis norėjo. „Jei būčiau žinojęs, kad taip atrodys mano žaidimas „Lakers“, būčiau pasirinkęs koledžą, – kalbėjo Kobe viename interviu. – Nesupratau tuometinio savo trenerio Jerry West motyvų. Pirmi keli metai NBA man buvo tikras košmaras.“

Kobe dažnai sėdėjo ant suoliuko ir buvo išleidžiamas pažaisti tik rungtynių pabaigoje. Vaikinas žinojo, kad gali žaisti taip pat gerai, kaip ir jo kolegos, tačiau jam niekas nesuteikė galimybės pasireikšti. „Atsimenu, būdavo taip, jog septynias rungtynes iš eilės sėdėdavau ant atsarginio suolelio ir išeidavau žaisti likus tik dvidešimt sekundžių iki rungtynių galo. Aikštelėje tuo metu kiti triuškindavo varžovus ir mėgaudavosi laimėjimais. Tais sunkiais laikais atsisėsdavau į mašiną ir vairuodavau iki aušros. Stebėdavau jaunimą linksminantis mieste ir svarstydavau ar priėmiau gerą sprendimą. Norėjau pajausti tai, ką jautė šie jaunuoliai. Juk galėjau būti su jais ir kartu juoktis bei gerai leisti laiką, mokydamasis koledže.“

Tai tik dar vienas įrodymas, jog niekas niekada neatsiduria tarp geriausiųjų lengvai ir greitai. Visi mes turim išsikovoti savo vietą po saulę ir susidoroti su vidiniais demonais. Kobe karjeros pradžia NBA lengva nebuvo. Liūdesys ir vienišumo jausmas, kuris lydėjo jį nuo mažumės ir vėl grįžo. Klausimas tik ar ir šįkart jis panaudojo nepalankias aplinkybes savo naudai? Ar šioje naujoje situacijoje jis sugebėjo įžvelgti ir teigiamų dalykų?

Bryant‘as buvo protingas jaunuolis. Sėdėdamas ant atsarginio suoliuko ir stebėdamas kolegas žaidimų aikštelėje, jis išstudijavo kiekvieno jų judesius, manevrus ir stipriąsias puses. Jis kantriai ruošėsi akimirkai, kai galės parodyti ką sugeba ir net neketino susimauti.

Kartą jam atiteko tobula proga parodyti savo gebėjimus. Baiginėjantis pirmajam sezonui, „Lakers“ pateko į pusfinalį, kur turėjo susigrumti su „Utah“ komanda. Tačiau lemiamose žaidynėse Kobe nepataikė keturių tritaškių. „Lakers“ tą kartą pralošė. „Per šias rungtynes supratau savo silpnąsias vietas, – kalbėjo Kobe viename interviu. – Tai nutiko ne dėl mano nervų, o dėl menko pasiruošimo. Aš tiesiog buvau per silpnas, kad pataikyčiau iš toli. Mano kojos nebuvo pakankamai stiprios.“

Kobe nebuvo pratęs prie intensyvios NBA treniruočių programos. Jam tai buvo kažkas naujo. Tačiau vietoj to, jog imtų savęs gailėtis ar nerimautų ką susirinkusieji apie jį pagalvos, jis suprato ties kuriomis sritimis turi padirbėti ir nieko nelaukęs (net tą pačią naktį) išsiruošė treniruotis.

„Buvo trečia valanda nakties, – kalbėjo Kobe, prisimindamas pralaimėjimo nakties įvykius. – Nusileidus lėktuvui, nuėjau į netoli namų esančios vidurinės mokyklos sporto salę. Paprašiau valytojo raktų ir visą parą mėčiau į krepšinį. Neišėjau iš sporto salės visą dieną. Praktikavausi ir bandžiau išlieti visas susikaupusias blogas emocijas, nusivylimą ir pyktį.  Mėtydamas kamuolį, įsivaizdavau akimirką, kai man pasiseka pataikyti,“ – kalbėjo Kobe dokumentiame filme „Muse“.

Bryant‘ui teko pakeisti savo įpročius žaidimo aikštelėje ir išmokti naujų technikų. Po daugelio nepataikytų tritaškių ir ilgų treniruočių jam pamažu pradėjo vis labiau ir labiau sektis. Jis į aikštelę buvo išleidžiamas vis ilgesniam laiko tarpui. „Kai priėmiau sprendimą tapti ne šiaip sau žaidėju, o geriausiu NBA žaidėju istorijoje, kai atidaviau visą save šiam sportui, pradėjo matytis rezultatai,“ – su dideliu pasitenkinimu teigė Kobe, prisimindamas savo NBA karjeros pradžios laikus.

1998 metais, kai Kobe buvo 19 metų, jis buvo išrinktas jauniausiu žaidėju, kuris kada nors žaidė „NBA all star“ žaidynėse. Tą kartą jis turėjo galimybę vienoje aikštelėje žaisti su savo vaikystės herojumi Michael‘u Jordan‘u. Tuo metu Michael‘ui buvo 35 metai. Jis buvo geriausias NBA žaidėjas, o Kobe tai buvo tik antrasis sezonas NBA lygoje. Jis dar buvo šiek tiek impulsyvus ir „nenušlifuotas“ žaidėjas, nors ir daug žadantis.

1999 metais Phil‘as Jackson‘as tapo naujuoju „Lakers“ komandos treneriu. Jam vieninteliam iš visų trenerių pavyko įtikinti Kobe bendradarbiauti su komandos nariais, pasitikėti jais ir laiku perduoti kamuolį. Naujas treneris su kuriuo Kobe atrado ryšį, stipresni santykiai su komandos nariais privedė prie to, jog „Lakers“ 2000 metais tapo NBA čempionais. Šį titulą jie sugebėjo apsiginti ir 2001 bei 2002 metais. Kobe Bryant‘as pasiekė savo svajonę – jis tapo vienu stipriausiu ir perspektyviausiu žaidėju.

Kylanti Kobe Bryant‘o karjera. Šeima.

2000 metais sužibo ne tik Kobe krepšininko karjera, tačiau ir asmeninis gyvenimas. 1999 metų pabaigoje, 21-erių metų K. Bryant‘as sutiko 17-metę merginą, vardu Vanessą Laine. Tai nutiko jam įrašinėjant savo muzikinį albumą (kuris, beje, taip niekada ir neišvydo dienos šviesos).

„Mano muzikinė karjera ilgai nesitęsė, – su šypsena teigė Kobe, prisimindamas savo ypatingai trumpą reperio karjerą. –  Tačiau suspėjau nufilmuoti vieną muzikinį klipą, kurio metu pirmą kartą pamačiau savo būsimą žmoną Vanessą. „Atsimenu, kai ją pamačiau, paklausiau koks jos vardas, o ji šypsodamasi, su kibirkštėle akyse atsakė: „Vanesa“. Ji buvo nuostabi, labai graži. Man užteko vienos akimirkos, jog suprasčiau, kad įkliuvau,“ – teigė Kobe.

Filmavimas tęsėsi tik dvi dienas, tačiau K. Bryant‘as visą laikotarpį stengėsi būti šalia merginos bei tarp filmavimų atradęs laisvą minutę, ją pakalbinti. Antros dienos pabaigoje, Vanessa užrašė savo telefono numerį krepšininkui ant rankos ir jis nieko nelaukdamas sekančią dieną jai paskambino. „Kalbėjomės valandų valandas, – teigė Kobe. – Nuo tos dienos mes viską darėme kartu. Man patiko viskas, kas buvo susiję su Disneyland‘u. Iki susipažįstant su Vanessa neturėjau progos apsilankyti šiame pramogų parke, tad kai buvome kartu, dažnai čia ateidavome ir pramogaudavome.“ Kaip teigė pats Kobe, jiedu su Vanessa tapo geriausiais draugais ir tai jaunuoliui buvo keista, nes jis buvo pratęs kraustytis iš vienos vietos į kitą ir būti vienas.

„Atsikraustęs į Los Angelą ir pradėjęs žaisti „Lakers“ krepšinio komandoje, žinojau, jog liksiu čia gyventi, todėl nusprendžiau pasipiršti. Vos po šešių pažinties mėnesių 2000 metais Kobe pasipiršo tuo metu 18 metų meksikiečių šokėjai Vanessai, o 2001 metų balandžio 18 dieną jaunuoliai susituokė mažoje privačioje šventėje.

Ceremonijoje nedalyvavo nei Bryant‘o tėvai, nei jo agentas ar kai kurie artimi draugai. Daugelis skeptiškai žiūrėjo į Kobe sprendimą nepasirašyti povedybinės sutarties, o tėvai galimai nepalaikė jo dar ir dėl to, jog Vanessa nebuvo afro-amerikietė. Kobe santykiai su tėvais atšalo ir jie nebendravo porą metų iki kol 2003 metais pora susilaukė pirmosios dukros – Natalijos.

Nuopuoliai. „Black Mamba“ gimimas

 Nežinia ar šlovė ir pinigai susuko krepšininkui galvą, o gal stabilumas ir džiaugsmas šeimoje atrodė per daug idiliškas ir ramus, tačiau dažniausiai protingus sprendimus iki šiol priimantis Kobe suklupo. 2003 metais jis buvo apkaltintas išprievartavimu. Viskas įvyko Kolorado valstijos viešbutyje, kuriame jis buvo apsistojęs, nes laukė kelio operacijos.

19-metė viešbučio darbuotoja apkaltino K. Bryant’ą išžaginimu, tačiau pats Kobe tai neigė. Vyras prisipažino, jog išdavė savo žmoną ir turėjo lytinių santykių su mergina, tačiau jis teigė, jog visa tai įvyko bendru susitarimu ir be jokios prievartos. Kaltinimai neužilgo buvo atsiimti po to, kai kaltintoja atsisakė liudyti ir abi pusės viską išsiaiškino tarpusavyje.

„Kai esi jaunas, dažniausiai galvoji tik apie savo asmeninę gyvenimo kelionę, – kalbėjo Kobe „Muse“ dokumentiniame filme, prisimindamas šį nemalonų laikotarpį. – Aš ir Vanessa bandėme suprasti savo gyvenimo keliones kartu ir tai buvo sudėtinga. Visa tai būna dar sunkiau, kai turi vaiką, nes atsiranda atsakomybė ne tik prieš save, tačiau ir prieš jį.“

Tais metais Kobe bandė suprasti kas gyvenime svarbiausia. Iki tol jam svarbiausi dalykai buvo pasiekimai sporte, laimėjimai ir medaliai. Tačiau, kai jis suprato, jog gali prarasti žmoną ir dukrą, suabejojo ar tikrai visi šie titulai yra tikroji gyvenimo prasmė. Jis suprato, jog neįvykdė savo, kaip vyro pareigos apginti šeimą, būti ta siena ir tvirtove savo moterims. „Kartą ryte atsibudau ir pagalvojau, nejaugi šiandien bus ta diena, kai neteksiu savo šeimos? – kalbėjo krepšininkas dokumentiniame filme. – Vanessa man pasakė, jog jai visko tiesiog per daug, tačiau ji nenorėjo, jog mūsų dukra Natalija užaugtų suskilusioje šeimoje.“

Vanessa galėjo pasukti lengviausiu keliu ir išsiskirti su Kobe. Ji galėjo pasiimti dukrelę, pusę vyro turto ir išeiti. Tačiau ji pasirinko sunkesnį kelią – kovoti dėl šeimos ir meilės. Ji atrado savyje jėgų atleisti vyrui neištikimybę ir nekreipti dėmesio į žiniasklaidos ir visuomenės smerkimą. Visu šiuo sunkiu periodu Vanessa ir Kobe laukėsi antro vaikelio, tačiau dėl patirto streso, moteris patyrė persileidimą.

„Buvo labai sunku visa tai išgyventi. Tai buvo mano kaltė,“ – verkdamas kalbėjo Kobe dokumentiniame filme „Muse“. Pora bandė raminti save, teigdami, jog tai gana dažnas reiškinys ir daug šeimų išgyvena šias nelaimės, tačiau realybėje Kobe suvokė, jog tai įvyko dėl jo sukelto streso. „Tai kaltės jausmas, su kuriuo man teks gyventi iki gyvenimo galo,“ – teigė K. Bryant‘as.

Bandydamas atpirkti savo kaltę, jis nupirko Vanessai $4 milijonų dolerių vertės žiedą ir pasakė, jog nežais sekančiame sezone. Tačiau žmona paragino jo nestabdyti savo karjeros: „Tai tavęs nepalauš, žaisk toliau,“ – drąsino jį Vanessa.

Kobe atsiribojo nuo draugų, pasidarė pirmąsias tatuiruotes ir atleido savo agentą. Jo populiarumas smarkiai krito. Kai kurie gerbėjai nuo jo nusigręžė, varžybų metu jam tekdavo išgirsti nemalonius susirinkusiųjų riksmus apie jo padarytą klaidą.

Bandydamas surasti būdą kaip kovoti su vidiniais demonais ir kaip teisingai susiorganizuoti savo mintis, Kobe susikūrė sau pravardę „Black Mamba“ (liet. Juodoji Mamba). Ši legendinė pravardė gimė 2 valandą nakties, kuomet jis niekaip negalėjo užmigti. Vyras įsijungė Quentino Tarantino filmą „Nužudyti Billą. 2“. Filmas padarė didelį įspūdį krepšininkui, tačiau viena scena ypatingai paveikė Bryant‘ą.

Veikėjas, vardu Buddas, iš lagamino išima grynuosius pinigus, kuomet staiga iš po krūvos pinigų iššoksta paslaptinga ir mirtina gyvatė. Ji įkanda ir žmogus miršta lėtai ir skausmingai. Filmo personažas tuomet sako: „Bičiuli, norėčiau pristatyti savo draugą: Juodąją Mambą.“ Gyvatės taiklus įkandimas ir temperamentas priminė vyrui jo tikrąjį būdą. Jis nebenorėjo daugiau savęs gailėtis, graužtis ir kaltinti. Jis nutarė, jog nuo šiol jo įgūdžiai aikštelėje bus kaip šios gyvatės. „Jis smogs 99% taiklumu, maksimaliu greičiu ir daugybę kartų iš eilės.“

NBA žvaigždė

Kobe Bryant‘as nusprendė, jog turi rasti būdą kaip susitvarkyti su savo asmeninėmis problemomis, todėl nutarė, jog įžengęs į krepšinio aikštelę, pavirs į „Black Mambą“ ir darys ką moka geriausiai – laimės. Kūrybiškas ir įdomus būdas susitvarkyti su problemomis ir susikaupusiu įniršiu. Pyktį jis išliejo ne šeimoje ar kur nors bare, o aikštelėje triuškindamas oponentus.

Viename interviu Kobe prisipažino, jog įžengęs į aikštelę, persijungdavo į „Gladiatoriaus“ filmo herojaus būseną, ir jausdavosi kaip karys einantis į kovą. Žaisdamas jis su niekuo nesibičiuliavo, nesikalbėjo, o buvo visiškoje ramybėje, lig turėtų įvykdyti svarbiausią gyvenimo misiją.

Kiekvieną kartą nutikus kuriai nors gyvenimo krizei Kobe rasdavo nusiraminimą ne kur kitur, o savo mylimo krepšinio kamuolio glėbyje. Būdamas didelis Disneyland‘o gerbėjas, vyras surado išeitį kaip aikštelėje pavirsti į super herojų ir išgyventi sunkius laikus.

2004 – 2005 metai Kobe buvo sudėtingi ne tik dėl išprievartavimo bylos. 2004 metais jo ir Shaq O’Neil’o dueto dominavimas baigėsi, kai klubą paliko visos žvaigždės ir net genialusis treneris Ph. Jacksonas. K. Bryant‘as tapo svarbiausiu klubo žaidėju. Jis visą savo energiją sutelkė į žaidimą. Jo darbo etika, fanatiškas treniravimasis ir dideli reikalavimai komandos žaidėjams atsipirko. Per kelerius metus vyrukas visiškai atsigavo ir 2006 metų sausio 22 dieną pelnė 81 tašką. Tai buvo antras toks rezultatas visoje NBA istorijoje.

Kobe suprato, jog norint būti puikiu lyderiu, jam reikia perduoti savo kovotojo dvasią ir valią visai komandai. Ir jam pavyko tai padaryti. Jo dėka, komandos nariai mąstė kaip jisai ir išmoko tokias galingas emocijas kaip pyktį, agresiją ir nusivylimą tinkamai panaudoti aikštelėje savo ir komandos labui.

2008 metais Kobe tapo naudingiausiu NBA sezono žaidėju, Olimpiniu čempionu, o 2009 ir 2010 metais “Lakers” ir vėl tapo NBA čempionais. „Mano tikslas buvo laimėti ne tik kartais, o laimėti nuolatos, – kalbėjo Kobe dokumentiniame filme „Muse“. – Norėjau būti tarp geriausiųjų ir sėdėti prie vieno stalo su savo mūzomis – Michaeal‘u Jordan‘u ir Magic Johnson‘u.“

Kobe kryptingai siekė savo tikslo ir jam puikiai sekėsi, tačiau „Black Mamba“ realybėje buvo mirtingasis, kuris kaip ir visi gyvenime yra neapsaugotas nuo sužeidimų ar traumų. Likimas Bryant‘ui turėjo paruošęs dar vieną išbandymą, kurį jam teko išgyventi.

Trauma. Atsisveikinimas su krepšiniu

„Tu padovanojai šešerių metų berniukui jo „Lakers“ svajonę

Ir aš visada tave už tai mylėsiu.

Tačiau aš nebegaliu tavęs ilgiau taip apsėstai mylėti.

Šis sezonas yra viskas, ką galiu tau duoti.

Mano širdis gali atlaikyti smūgius

Mano protas gali susitvarkyti su sunkiu darbu

Bet mano kūnas supranta, kad atėjo laikas atsisveikinti.” (K. Bryant poema „Brangus krepšini“)

„Tai įvyko balandžio 12, 2013 metais,“ – rašė Kobe savo autobiografinėje knygoje „Muse“. Per rungtynes su „Golden State Warriors” Kobe patyrė didelę traumą. Likus žaisti 3 min. 8 sek., link krepšio besiveržusiam 34-erių metų gynėjui trūko kairės kojos Achilo sausgyslė. Sustabdyti jo nebuvo lemta niekam – plyšus Achilo sausgyslei „Black Mamba“ dar spėjo įmesti baudų metimus ir lengvu žingsniu, šlubuodamas jis pasitraukė iš aikštelės.

„Atsimenu tylą, – teigė žymusis krepšininkas. – Ta tyla reiškė baimę. Baisiai bijojau, jog tai nebūtų pabaiga.“ Persirengimo kambaryje jo jau laukė šeima: žmona Vanessa ir dukros. „Dar neverkiau, bet akyse jau buvo prisikaupusios ašaros, – dalinosi liūdnais prisiminimais Kobe. – Prieš komandos narius visuomet būnu stiprus, tačiau prie šeimos esu savimi. Kai pamačiau jas, neištvėriau ir pradėjau verkti. Savo dukrų veiduose mačiau baimę. Jos nesuprato kas vyksta, tačiau jautė ore vyravusią įtampą. Aš kaip tėvas visuomet noriu apsaugoti savo vaikus ir neleisti joms bijoti, tad pasakiau, kad tėčiui viskas bus gerai. Mes visada apie tai šnekame. Tu eini, parklumpi, atsistoji ir eini toliau. Sakydamas tai, tuo metu netikėjau savo žodžiais, tačiau turėjau nuraminti savo mergaites.“

Sekančią dieną jo laukė operacija ir prasidėjo ilgas ir sunkus gydymosi periodas. Nuolatiniai masažai, tempimo pratimai, treniruotės ir teisingų dalykų darymas, kurie padėtų atsistatyti po traumos virto Kobe gyvenimo būdu, tai buvo pilno etato įsipareigojimas, kuriuo jis gyveno ir kvėpavo net devynis mėnesius.

2014 metais spalio mėnesį Kobe grįžo į aikštelę ir netrukus buvo pripažintas kaip trečias geriausias visų laikų krepšinio žaidėjas.

Vis dėlto 2015 metų pabaigoje Kobe ir vėl gavo naują traumą. Šį kartą tai buvo jo petys. Daktaro žodžiai buvo negailestingi. K. Bryant‘as niekada negalės žaisti taip, kaip žaidė anksčiau. Jis gali gyventi normalų gyvenimą, tačiau jo trauma tik blogėtų, jei jis ir toliau profesionaliai žaistų. Vyrui, kuriam neegzistavo žodis „neįmanoma“, staiga tapo aišku, jog galbūt atėjo laikas pripažinti, jog jo krepšininko karjera artėja į pabaigą ir jis šį kartą nieko negali dėl to padaryti.

„Kada ateina tas momentas, kai supranti, kad laikas paleisti? Kad laikas pasiduoti? Nežinau, – kalbėjo Kobe dokumentiniame filme „Muse“. – Kai sakome, kad tai neįmanoma padaryti, mes nuvertiname save. Mano smegenys negali priimti pralaimėjimo. Jei turiu sau pasakyti, kad pralaimėjau, man tai blogiau nei mirti.“

Viską gerai apmąstęs 2016 metais krepšininkas paskelbė, kad baigia karjerą. Paskutiniame savo karjeros mače prieš „Utah“ 2016 metų balandžio 14 dieną Bryant‘as surinko 60 taškų. Kobe buvo pirmasis lygos istorijoje, kuriam pavyko surinkti tiek daug taškų per atsisveikinimo varžybas.

Iš viso per savo karjerą Kobe Bryant‘as pelnė 33 583 taškus. Jo dvidešimties metų karjera buvo įspūdinga. Žaisdamas kartu su Los Andželo „Lakers“ komanda K. Bryant‘as 5 kartus tapo NBA čempionu – 2000, 2001, 2002, 2009, 2010. Jis buvo 18 kartų pakviestas į visų „NBA“ žvaigždžių rungtynes. Bryant‘as buvo pirmasis gynėjas NBA istorijoje, žaidęs mažiausiai 20 sezonų. Kobe buvo laikomas vienu geriausių visų laikų krepšininkų.

ŠEIMA

Visi, kas bent kiek pažinojo Kobe teigė, jog jam nebuvo nieko svarbiau už šeimą. Krepšininkas su Vanessa atlaikė visas negandas ir kartu išbuvo net 20 metų. Pora turėjo keturias dukras. Natalia Diamante gimė 2003 m. sausio 19 d. Antroji dukra Gianna Maria-Onore gimė 2006 m. gegužės 1 d. Trečioji dukra Bianka Bella gimė 2016 m. gruodžio 5 d., o ketvirtoji dukra Capri Kobe gimė 2019 m. birželio 20 d.

Gianna Bryant buvo krepšinio pažiba, visaip kaip ir jos tėtis. Žmonės tikėjo, jog „Gigi“ bus labai sėkminga krepšininkė. Kiekvieną kartą žurnalistams paklausus ar jam neapmaudu, jog neturi sūnaus, kuris vieną dieną galėtų sekti jo pėdomis ir tapti profesionaliu krepšininku, jo atsakymas būdavo: „Aš turiu Gianna. Ji mane pakeis“. Vyras labai didžiavosi savo dukros talentu. Jiedu kiekvieną vakarą žiūrėdavo krepšinio varžybas ir keliaudavo po visą šalį stebėdami kaip žaidžia NBA profesionalai. „Gigi“ buvo tik 13 metų, kai ji mirė kartu su tėčiu aviakatastrofoje.

17 metų Natalija Bryant yra vyriausia iš visų mergaičių. Kaip ir jos tėtis bei sesuo, ji taip pat yra talentinga sportininkė, tačiau tai ne krepšinis, o tinklinis. Kobe nepaprastai didžiavosi savo vyriausiąja dukra.

Bryant‘as dažnai interviu pokalbiuose pabrėždavo kaip jam svarbu praleisti pakankamai laiko su šeima ir matyti kaip auga jo dukros. Likimo ironija, tačiau jis nusprendė skraidyti su privačiu straigtasparniu tik todėl, jog norėjo daugiau laiko praleisti su šeima, vietoj to, jog stovėtų automobilių kamščiuose.

Viename iš paskutiniųjų savo interviu, kurį jis davė vos porą savaičių iki mirties, Kobe atskleidė ilgos santuokos paslaptį. Anot vyro, santykiuose svarbiausia yra įsipareigojimas,  atsidavimas ir tikėjimas, jog bet kokiu atveju jiems pasiseks atlaikyti visus sunkumus. Jam ir Vanessai niekuomet nebuvo nieko svarbiau kaip išlaikyti šeimą kartu ir jie abu įnirtingai stengėsi tai įvykdyti.

Kobe prisipažino, jog mėgo stebėti senukų poras, mąstyti kaip jiems pavyksta išlikti kartu. „Kartą priėjau prie vienos senukų porelės ir paklausiau kokia yra jų santykių paslaptis. Senukas man atsakė, jog viskas kaip ir puiku, tačiau šiąnakt jo žmona išvarė jį į kitą kambarį, tad jam teko miegoti ant sofos. Tuomet supratau, jog nėra idealių porų ir tai niekad nesibaigiantis darbas. Kartais viskas būna gerai, kartais ne. Tame ir slypi grožis, kai tu atkakliai ir ryžtingai stengiesi, kad išlaikytumei santykius.“

Darbai ir kūryba pasibaigus krepšiniui

„Noriu paveikti žmonių gyvenimus pasakojimais, nes niekas pasaulyje neįvyksta be įkvepiančios istorijos“

Žaisdamas paskutinįjį sezoną „Lakers“ komandoje, Kobe pradėjo rašyti ir pamažu įgyvendinti naujas idėjas savo naujai būsimai karjerai. K. Bryant‘as nuo pat mažų dienų mėgo žiūrėti filmus. Jis buvo didelis kino gurmanas. Apskritai jį domino istorijos ir visos jos formos. „Namuose turiu keturias nuostabias dukras, – kalbėjo Kobe viename interviu, prisimindamas kaip gimė jo animacijų studija ir leidykla. – Norėjau surasti būdą kaip sukurti turinį dukroms, nes tiesą pasakius, rinkoje nemačiau daug informacijos apie vaikus, kurie mėgaujasi sportu. Norėjau sujungti sportą su fantazija, mitodologija ir magija.“

Taigi baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, Kobe nusprendė tyrinėti pasakojimų įvairovę, o vaikai ir tėvai tapo ji tikslinė auditorija.

Jo „Brangus krepšini“, trumpametražis animacinis filmas 2018 m. pelnė jam ir režisieriui Glenui Keane’ui „Oskarą“. „Brangus krepšini“ yra paremtas eilėraščiu, kurį jis parašė 2015 metų lapkritį, norėdamas pranešti apie savo pasitraukimą iš krepšinio. Filmukas pasakoja apie berniuką, kuris išgyvena savo krepšinio svajonę. „Noriu paveikti žmonių gyvenimus pasakojimais, nes niekas pasaulyje neįvyksta be įkvepiančios istorijos“, – įsitikinęs Kobe.

Nieko nuostabaus, jog įkvėpimo rašymui ir kūrybai Kobe sėmėsi ne iš kur kitur, kaip iš savo dukrų. Jo darbai ir kūryba buvo susijusi su sportuojančiais vaikais. Jis pastebėjo, jog nėra literatūros vaikams, kurie užsiima sportu. Vaikai nemėgsta skaityti knygų, su kuriomis negali susitapatinti. „Visos tos pasakos apie princeses, kurios užmiega ir jas pabučiuoja princai yra šaunios. Mes mėgstame jas skaityti, tačiau realybėje nėra taip, jog tu užmiegi, atsibundi ir esi sėkmingas,“ – kalbėjo Kobe.

Vyrui rašytojų ir redaktorių personalas padėjo išleisti net tris knygas, kurios buvo skirtos vaikams nuo 10 iki 14 metų. Bryant‘as teigė, kad jo knygų misija yra „sujungti mokymą su įkvėpimu bei perteikti tai, ką vaikai išgyvena sportuodami“.

Visos trys knygos, kaip ir 2018 metais išleista autobiografinė knyga „Mambos mentalitetas“ po vyro mirties atsidūrė „New York Times“ bestselerių topuose.

Mažiau žinomas, bet ne mažiau vertas dėmesio yra Bryant‘o muzikinis sportinis podcast’as vaikams, pavadinimu „The Punies“. „Punies“ pasakojimas sukasi apie berniuką, vardu Puny Pete, kuris kartu su kaimynystėje gyvenančiais draugais užsiima įvairiomis sporto šakomis.

Vos per 16 minučių, kiekviename epizode draugai išgyvena po naują iššūkį ir naujus nuotykius, susijusius su sportu. Audio įrašai yra ne tik įdomūs, linksmi, tačiau ir pamokantys. Kobe siekė surasti būdą kaip perduoti savo keturioms mergaitėms išmoktas pamokas tokiu būdu, jog joms būtų nenuobodu jų klausytis ir visą naudingą informaciją įsimintų lengviau, žaidimo forma. Visi epizodai skatina vaikų vaizduotę ir padeda žiūrėti į sportą kaip į džiaugsmingą užsiėmimą.

Patarimai jauniesiems sportininkams

Kobe visą gyvenimą mokėsi iš aplinkinių, ar tai būtų komandos žaidėjai, treneriai, krepšinio veteranai, ar NBA žvaigždės, kuriuos jis stebėdavo per televizoriaus ekraną. Jis taip pat skaitė daug pasiekusių žmonių autobiografines knygas ir nenuilstamai studijavo ne tik sportą, tačiau ir žmonių mąstymą. Savo mąstymą.

Keli iš daugumos Kobe mentorių buvo Michael‘as Jordan‘as, Bill Russel‘as ir Jerry West, „Su šiais žmonėmis turėjau daug gilių pokalbių, – kalbėjo K. Bryant‘as viename iš paskutiniųjų savo interviu. – Jie mane išmokė kaip laimėti rungtynes, kaip būti puikiu lyderiu. Tikiu, jog mano darbas yra perduoti žinias jaunimui ir atiduoti duoklę kitiems taip, kaip kažkada man padėjo visi šie žmonės.“

Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, Kobe Bryant‘as įkūrė „Mamba“ mergaičių krepšinio akademiją ir buvo komandos, kurioje žaidė ir jo dukra Gianna, treneris. Vyras taip pat mielai dalindavo patarimus jauniesiems NBA žaidėjams. Štai keletas jo patarimų visiems, norintiems profesionaliai sportuoti:

• „Dažniausiai žmonės manęs prašo patarimų kaip pagerinti savo žaidimą, tačiau aš nežinau atsakymo. Tik jie žino savo silpnąsias vietas ties kuriomis turėtų dirbti. Tik jie žino kas aikštelėje juos verčia jaustis nepatogiai. Šiandien jaunimas per daug pasikliauja treneriais. Tačiau tu turi pasakyti kokiose situacijose ir kokios tiksliai pagalbos tau reikia. Kada tu jautiesi nepatogiai? Jei tu to nežinai, vadinasi nesi tinkamai pasiruošęs. Būtina žinoti savo silpnąsias ir stipriąsias vietas. Tik tuomet galiu padėti ir patarti kokius pratimus geriau daryti, kiek dažnai kartoti tam tikras technikas ir panašiai.“
• Visiems, kurie profesionaliai žaidžia krepšinį, vyras pataria susikoncentruoti tik į žaidimą, tačiau jis pabrėžia, jog reikia galvoti ir apie ateitį bei nepamiršti, jog vieną dieną tavo krepšininko karjera pasibaigs ir reikės susirasti kitą veiklą, kurioje norėsi atsiskleisti. Nieko neveikti išėjus į „pensiją“ porą metų, anot vyro, yra nesveika. Todėl visiems profesionaliems sportininkams jis pataria dar žaidžiant pamažu pradėti ieškoti hobio, kurį vėliau galėtų paversti nauja antrąja veikla.
• „Jei nori tapti profesionalu kurioje nors srityje, tau tai turi smarkiai rūpėti, – buvo įsitikinęs Bryant‘as. – Turi būti apsėstas šia veikla. Daugelis žmonių sako, kad nori būti geriausiais, tačiau jie nenori aukotis, kad pasiektų aukščiausią lygį. Jie turi kitų rūpesčių ir užsiima kitais darbais, tokiu būdu išdalydami save kitiems. Tai normalu. Galų gale, didybė yra skirta ne visiems.“
• „Aš buvau smalsus. Norėjau tobulėti, mokytis ir sužinoti šio žaidimo istoriją. Nesvarbu, su kuo būdavau – treneriu, žinomu žmogumi, komandos draugu – ir nesvarbu, kokioje situacijoje – žaidžiant, praktikuojantis, atostogaujant – aš klausinėdavau. Klausimą po klausimo. Daugybė žmonių vertindavo mano smalsumą ir aistrą. Jie vertino tai, kad aš neklausinėdavau šiaip sau, aš nuoširdžiai norėjau išgirsti jų atsakymus ir buvau ištroškęs naujos informacijos. Tuo tarpu kai kurie žmonės buvo mažiau supratingi ar malonūs. Tačiau tai normalu. Mano požiūris visada buvo toks, kad aš mieliau rizikuodavau apsigėdinti šią akimirką, nei patirti gėdą vėliau, nelaimint nei vieno titulo.“
• Kobe nebijodavo paimti telefoną ir paskambinti žmonėms iš kurių manė galėsiantis kažko išmokti. Tai buvo kompanijos „Nike“ vadovai, Arianna Huffington, Oprah ir t.t. Jis siekė sužinoti kaip ir kodėl jiems pavyksta tai, ką jie daro. Kodėl jų veikla ar produktas yra toks unikalus ir sėkmingas. Jam buvo įdomu kaip šie sėkmingi žmonės supranta juos supantį pasaulį. Taigi, reikia nebijoti mokytis iš geriausiųjų ir klausinėti.
• Viename interviu paklaustas kokį patarimą duotų naujajai kartai, vyras teigė: “Būk nuoseklus. Pats svarbiausias dalykas veikloje yra nuoseklus darbas”.

PABAIGAI

„Krepšinis mane daug ko išmokė. Ir aš turiu omeny ne tik patį žaidimą. Jei ne krepšinis, nemokėčiau istorijos perpasakojimo meno, rašymo, neturėčiau tokių kūrybingų idėjų ir svajonių. Krepšinis mane nuvedė ten kur esu, ir dabar aš tempiuosi krepšinį visur su savimi.“ Ir iš tiesų, tai, ką jis patyrė krepšinio aikštelėje, vyras perpasakojo savo trumpame animaciniame filmuke, jis tai perteikė savo knygose vaikams ir audio įrašų serijose apie sportą „Punies“. Šias emocijas jis dalinosi visomis įmanomomis formomis. Gaila, kad jis taip anksti iškeliavo. Yra toks trumpas pasakymas, kuomet vaikas klausia savo mamos:

„ – Mama, kodėl geriausieji miršta anksčiausiai?

– Kai esi sode, kokias gėles skiniesi?

– Tik pačias gražiausias.“

Gyvenimas tęsiasi. Kobe išliks visų savo gerbėjų širdyse, o jo pasirodymai krepšinio aikštelėje įkvėpė ir įkvėps dar ne vieną naują kartą. Kaip, beje, ir jo knygos, ir pasakojimai apie svajonių siekimą ir meilę savo veiklai.

„…Nesvarbu ką toliau darysiu

Aš visada būsiu tas vaikas

Su suvyniotomis į kamuolį kojinėmis

Šiukšlių dėže kampe

: 05 sekundėmis laikrodžio ekrane

Kamuoliu rankose.

5… 4… 3… 2… 1…

 

Myliu,

Kobe“

 (Kobe Bryant poema „Brangus krepšini)