Moteris, padovanojusi pasauliui Harį Poterį
Kiekvienas iš mūsų galėtumėme papasakoti nuostabią istoriją. Žmonių vaizduotė beribė, bet ne visi mokame ją išnaudoti.
Ištrauka iš el. knygos “4 tikros garsių žmonių biografijos”
Šį kartą aprašyta biografija yra apie mergaitę, kurios vaikystės svajonė peraugo į suaugusios moters tikslą. Tikslą tapti rašytoja. Knygose aprašytos istorijos ją taip sužavėjo, kad pati nutarė kurti naujus pasaulius: „Niekad netryškau pasitikėjimu savimi, tačiau žinojau, kad galiu papasakoti įdomią istoriją“, – teigė žymioji Hario Poterio autorė.
Jai prireikė dvidešimt penkerių metų, kol ją surado jos gyvenimo personažas, ir dar septynerių, kol dienos šviesą išvydo pirmoji Hario Poterio knyga. Šis personažas pakeitė ne tik rašytojos likimą, bet ir visų pasaulio vaikų bei daugelio suaugusiųjų gyvenimus.
Pačios Joanne Kathleen Rowling gyvenimo istorija taip pat įrodo, kad magija egzistuoja ne tik knygose, bet ir realiame pasaulyje, nes vaizduotė padėjo jai, vienišai bedarbei mamai, tapti vienai garsiausių rašytojų per visą žmonijos istoriją. Jos gyvenimas pasisuko tokia linkme, jog dar mažiausiai kelios kartos su susižavėjimu tars jos ir Hario Poterio vardus.
1. Vaikystė tarp knygų ir gamtos
Tikiu, kad perskaičius gerą knygą nutinka kažkas labai magiška, J.K.Rowling
Rašytojos Joanne Rowling gyvenimo istorija prasidėjo kiek daugiau kaip prieš 50 metų, kai vieną dieną Londono King Kroso stotyje susitiko jos tėvai Peteris Jamesas Rowlingas ir Anne Volant. Jaunuoliams tuo metu buvo po 18 metų. Anne buvo vėsoka, tad Peteris pasiūlė jai savo paltą. Tai tapo jųdviejų meilės pradžia. Vos po metų devyniolikmečiai sumainė žiedus. Ir štai, 1965 m. liepos 31 dieną, jiems gimė pirmagimė Joanne. Po metų ir vienuolikos mėnesių šeima susilaukė dar vienos mergaitės – Dianne᾽s.
Mergaičių tėvas buvo inžinierius, o mama ‒ atsidavusi namų šeimininkė, bet po dvylikos metų įsidarbino Joanne᾽os mokyklos laboratorijoje chemijos mokytojo asistente.
Joanne K. Rowling užaugo apsupta knygų. Mama mergaitėms dažnai skaitytavo įvairias istorijas, tad nenuostabu, kad Joanne taip pamilo knygų pasaulį. „Visą gyvenimą, nuo akimirkos, kai atradau knygas, žinojau, kad noriu būti rašytoja, – teigė Joanne vienoje pokalbių laidoje. – Pirmąją knygą parašiau, kai man buvo šešeri. Knyga buvo apie zuikį, pavadinimu „Zuikis“.“ Vėliau Joanne parašė ne vieną knygelę apie zuikius, netgi visą seriją. Pati jas ir iliustravo.
„Labai aiškiai atsimenu savo vaikystę ir ką reiškia būti vaiku. Mano vaizduotė, manau, iš ten. Buvau pakvaišusi dėl knygų!”, „Wizard Ware“ pokalbių laidoje Rowling teigė, kad pirmoji jos knyga gal ir nebuvo labai gera, bet ji ją pabaigė. Tai, anot britės, buvo ženklas, kad jau tada rimtai galvojusi apie rašytojos karjerą: pradėti visada lengva, sunku pabaigti.
Taigi būsimoji rašytoja jau nuo ankstyvos vaikystės mintyse, o vėliau ir popieriuje kūrė istorijas. Vėliau ji atrado kelias mėgstamas rašytojas. Viena jų ‒ Jessica Mitford. Joanne᾽ai ši moteris dėl drąsaus ir ryžtingo charakterio buvo tikras herojaus įsikūnijimas. Kita dievinama rašytoja buvo Jane Austen, kuri pasakojimuose pabarstydavo tam tikrų užuominų, kurios labai patiko ir Joanne᾽ai.
BBC radijui Rowling teigė, kad jos mėgstamiausia Austin knyga buvo ,,Ema“. Būtent šioje knygoje rašytoja sugebėjo įpinti begales užuominų ir paslapčių. Rowling ją perskaitė tiek kartų, kad turbūt viską atsimena mintinai. Vėliau tą patį principą ji naudojo kurdama seriją apie Harį Poterį: įpynė ten nemažai užuominų, kurios intrigavo skaityti toliau ne vieną knygų mylėtoją.
Tačiau iš kur atsirado noras tapti rašytoja? Kodėl būtent rašytoja? Rowling teigia, kad net pati nežino, kodėl. Anot jos, keista, kad kiti žmonės apie tai nesvajoja. Juk nėra nieko įdomiau už rašymą. Charlie Rose šou Joanne prisipažino: „Rašymas man teikia daugiausia džiaugsmo. Tiesiog jaučiu būtinybę rašyti. Jei nerašyčiau, manau, mane tai rimtai psichologiškai paveiktų. Gal man tiesiog būtina galvoje kurti kitus pasaulius, nes tada perkeliu visas gyvenimo problemas į knygą, ir man tai tampa puikia galimybe jas išanalizuoti.“
Kai Joanne᾽ai buvo devyneri, šeima persikraustė į Tutshilo priemiestį netoli Šepstovo. Londone užaugusiems mergaičių tėvams tai buvo svajonės išsipildymas. Šeima apsigyveno šalia miško, kuriame Joanne praleido daug laiko. Tai turėjo nemažai įtakos būsimoms knygoms. Miškas padėjo išlaisvinti vaizduotę, žadino smalsumą, medžiai slėpė tylų paslaptingą gyvenimą. Miškas, kurį sukūrė knygose apie Hogvartso burtininką, jai pačiai yra viena iš mėgstamiausių pasakojimo vietų. „Miškas yra puiki burtų, kerų vieta, – teigė Joanne dokumentiniame filme „A year in the life“. – Miške niekad nepamatysi minios žmonių, tai vienatvės vieta. Būtent čia mudvi su sese rasdavome ramybę.“
Galimai ramybę mergaitės rasdavo ir miestelio bažnyčioje, kurią valydamos šiek tiek užsidirbdavo. „Neįsivaizduojate, kaip ten būdavo šalta žiemos dienomis, – kalbėjo Joanne tame pačiame dokumentiniame filme. – Už bažnyčios valymą mudvi gaudavome po vieną svarą, kaip tragiška.“
Joanne buvo drovi mergaitė, sportas jai nesisekė ‒ žaisdama tinklinį net buvo susilaužusi ranką. Jos veidas buvo nusėtas strazdanų, kurios suteikė valiūkiškumo ir žaismingumo. Kaip pati save apibūdino BBC radijo laidoje, vaikystėje buvusi šiek tiek putlutė, nešiojusi akinius. Tamsius trumpus plaukus puošė kiek nelygiai nukirpti kirpčiukai.
Mergaitė dažniausiai būdavo paskendusi knygų puslapiuose ir užsisvajojusi. „Hario Poterio knygos veikėja Hermiona – moksliukė, protinga ir šiek tiek „bosiška“ – mano kopija, – prisipažino Rowling. – Aš labai savimi nepasitikėjau ir bandžiau tai kompensuoti gerais pažymiais, skaitymu, o reikštis mėgau vien tam, kad kiti pamatytų, kokia esu protinga.“
Anot Joanne᾽os, šeimai persikrausčius į Tutshilo miestelį ji jautėsi kaip nepritapėlė. Pokalbių laidoje „60 minučių“ Rowling teigė, kad nenorėtų grįžti į savo vaikystę net jei kas nors jai už tai sumokėtų: ji tada jautėsi bejėgė, beviltiška, turėjo atlaikyti daug išbandymų. Ne kartą iš mokyklos ji grįždavo apsiverkusi, nes buvo užgauliojama dėl įvairiausių dalykų, tokių kaip netinkama apranga.
Joanne᾽os mokykloje buvo mokytoja, ponia Morgan, kurios mokymo metodai būsimajai autorei itin nepatiko. Ponia Morgan buvo griežta, bauginanti moteris. Klasę ji buvo suskirsčiusi į dvi dalis: kairėje sėdėjo protingieji, dešinėje – vaikai, kuriems reikėjo pasitempti. Po dviejų minučių pokalbio mokytoja mergaitę pasodino į dešinę pusę. Joanne, žinoma, pasijuto neįvertinta. Ji žinojo, kad yra protinga.
Toks skirstymas menkino mokinių savivertę, nuteikė prieš mokytoją. Vėliau Joanne vis dėlto buvo persodinta į kitą klasės pusę, tačiau ne taip, kaip mergaitė įsivaizdavo: jai teko susikeisti vietomis su geriausia drauge. Taip ji atsidūrė protingųjų pusėje, tačiau ne tarp populiariujų.
Mokykloje buvo ir geresnių mokytojų. Pastebėjusi Joanne talentą, literatūros mokytoja nepamiršdavo pagirti jos rašinių, jie dažnai būdavo skaitomi prieš visą klasę. Tada mergaitė pasijusdavo ypatinga, ir imdavo tikėti savo sugebėjimais. Tai, kaip vėliau pripažino būsimoji rašytoja, įstrigo jos atmintyje iki pat šių dienų.
Dar viena puiki literatūros mokytoja ‒ Lucy Shepherd. „Wizard Wear“ interviu rašytoja teigė, kad Lucy davė ne tik literatūros žinių, bet ir vertingų gyvenimiškų patarimų. Moteris buvo protinga, stipri asmenybė, laikėsi savo principų ir mokėjo už save pakovoti. Joanne ši mokytoja buvo sektinas pavyzdys.
Autorės sukurtas personažas Haris Poteris, kaip ir dauguma vaikų, ne kartą turėjo atlaikyti bendraamžių patyčias. Pačiai Rowling teko susigrumti su mergaite, kuri buvo pagarsėjusi mokyklos priekabiautoja. „Neturėjau pasirinkimo, turėjau dvi išeitis: arba su ja susigrumti, arba leistis sumušama. Porą dienų buvau populiari, nes ji nesugebėjo manęs pargriauti ant žemės. Iš tiesų mane prilaikė ir neleido nugriūti spintelė, į kurią rėmiausi“, – rašė Rowling savo tinklaraštyje.
Išgyventos patyčios, sutikti mokytojai ir draugai vėliau tapo jos sukurtų veikėjų prototipais. Kaip ir vienas labai geras vaikystės draugas Seanas. Miestelyje jis, kaip ir Joanne, buvo naujokas, tad jiedu iš karto rado bendrą kalbą. Antroji „Hario Poterio“ serijos knyga skirta būtent jam. „Mano personažą Ronį su Seanu sieja tai, kad jie visada šalia, kai jų prireikia, – kalbėjo Rowling dokumentiniame filme „Harry Potter and me“.
– Seanas pirmasis iš mano draugų išsilaikė teises, ir jo mėlynas senas Ford Anglia automobilis buvo perkeltas į antrąjį „Hario Poterio“ filmą. Ronis, geriausias Hario Poterio draugas, vairavo Ford Anglia. Šis automobilis paauglystėje man reiškė laisvę, nes nebereikėjo prašyti tėvo pavežti. Ford Anglia gelbėjo mus nuo nuobodulio. Važinėjome po koncertus, barus ar tiesiog sustoję po Severn tiltu plepėdavome apie gyvenimą. Kai gatvėje pamatau šį automobilį, mano širdis vis dar suvirpa.“
Seanas buvo pirmasis žmogus, kuriam Joanne prisipažino rimtai mąstanti apie rašytojos karjerą, ir pirmasis patikėjęs, kad jai pasiseks. Nepasitikinčiai savimi mergaitei tai reiškė labai daug, nors tuo metu ji jam to neprasitarė.
Kitas žmogus, nuo vaikystės ir visą gyvenimą vienas artimiausių ir myliausių, – sesuo Dianne. „Di plaukai buvo ir yra tamsūs, akys tamsiai rudos, visai kaip mamos, – rašė Rowling internetinėje svetainėje. – Ji buvo ir tebėra gražesnioji sesuo“.
Dokumentiniame filme „A year in the life“ Joanne ir Dianne juokiasi rodydamos vaikystės nuotraukas. Jos abi visuomet buvo trumpai apkirptos, nešiojo tokius pat drabužius. Tačiau Di drabužiai būdavo rožinės spalvos, o Joanne᾽os – mėlynos. Pasirodo, Joanne turėjo gimti berniuku. Kaip ji pati teigė, tėvai buvo šiek tiek nusivylę, jog jų pirmagimis vaikas ‒ mergaitė, bet labai džiaugėsi susilaukę antros mergaitės Dianne᾽os.
„Aš turėjau būti berniukas vardu Simonas Johnas, – juokdamasi kalbėjo Joanne. – Kartą vaikystėje tėvų paklausiau, ar jie taip pat nusivylė, kai gimė Dianne. Šie atsakė, kad ne. Paklausiau, gal jie nenusiminė todėl, kad suprato, jog auginti mergaitę yra visai šaunu. Jie ir vėl atsakė, kad ne. Tada nubėgau į savo kambarį ir pradėjau verkti.“
Seserys dažnai pešdavosi, bet ir buvo geriausios draugės. Dianne nuo pat mažų dienų klausėsi visų sesers sukurtų istorijų. „Dažnai mano pasakojimai virsdavo žaidimais, kuriuose pasiskirstydavome vaidmenimis. Aš labai mėgdavau įsakinėti, tačiau Di manęs klausydavo, nes jai skirdavau žymių žmonių vaidmenis.“
Paauglystėje Joanne darėsi drąsesnė ir vis dažniau nebijodavo pasireikšti. Ji pradėjo nešioti kontaktinius lęšius, ėmė ryškiau dažytis, o paskutiniais mokslo metais net buvo išrinkta klasės seniūne. Ji ir toliau paslapčia daug rašė, bet kitiems rodydavo tik trumpas juokingas istorijas.
Vis dėlto ramią paauglystę netrukus sudrumstė viena baisiausių žinių, visiems laikams aptemdžiusių merginos gyvenimą. Net ir dabar, kalbėdama apie šį sudėtingą tarpsnį, Rowling pakeičia balso toną ir su liūdesiu prisimena tų metų įvykius.
2. Joanne᾽os paauglystė
Svarbu ne tai, koks žmogus gimė, o kuo jis tapo augdamas, J. K. Rowling
Dvylika metų auginusi mergaites namie, jų mama Anne nusprendė grįžti į darbą. Ji įsidarbino mokyklos laboratorijoje ir šiais pokyčiais labai džiaugėsi. Anot mokyklos vadovo Johno Nettleshipo, Anne Rowling buvo nuostabus, patikimas ir įdomus žmogus. „Ją domino istorijos, įvairūs žodžiai, ji turėjo puikią vaizduotę“, – teigė Nettleshipas Scotsman portale. Anos vyras Peteris 2003 m. Sunday Mirror interviu taip pat labai gražiai atsiliepė apie žmoną: „Anne buvo nuostabi, tyli, tačiau protinga. Ji skatino Joe skaityti.”
Porą metų sėkmingai padirbus mokykloje Anne᾽os sveikata pradėjo blogėti. Jai ėmė drebėti rankos, kuo toliau, tuo sunkiau sekėsi valdyti kūną. Galiausiai Anne᾽ai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Joanne᾽ai tada buvo penkiolika metų.
„Mes seniai žinojome, kad mama serga. Pirmieji ligos simptomai atsirado, kai man buvo maždaug dešimt ar vienuolika metų, – pasakojo Joanne dokumentiniame filme „A year in the life“. ‒ Jai būdavo sunku nulaikyti daiktus, jos koordinacija nebuvo labai stabili. Po kelerių metų mama nusprendė išsitirti. Tokia diagnozė pribloškė. Tais laikais nuo šios ligos nebuvo jokių vaistų, tad jai buvo pasakyta: „Jūs sergate išsėtine skleroze, viso gero“.
Namai, kuriuose dar nesenai buvo saugu ir gera, tapo „sudėtinga vieta būti“. Joanne᾽ai nuotaiką praskaidrindavo bičiulis Seanas, kuris kartkartėmis užvažiuodavo jos paimti ir mergina bent trumpam užsimiršdavo. Mamos liga tiek ją, tiek seserį labai sukrėtė, ypač dėl to, kad jų ryšys su tėvu nebuvo artimas. „Aš ilgai bijojau tėvo, bet tuo pat metu norėjau jam įtikti ir patikti. Gėda, kad taip vėlai supratau, jog neverta stengtis, ir nusprendžiau, kad daugiau taip gyventi nebegaliu. Jau pora metų mes nebendraujame“, – prisipažino rašytoja 2007-jų dokumentiniame filme.
Vėliau, jau tapusi žinoma, Rowling bandė atkurti santykius su tėvu. Ji padovanojo jam pirmuosius „Hario Poterio“ serijos leidimus. Vienoje knygoje buvo įrašas: „Su tėvo diena. Nuo tavo pirmagimės J. K. Rowling. Myliu“, bet tėvas aukcione šias knygas pardavė už nemažą pinigų sumą.
Siekdama geriausio išsilavinimo, Joanne bandė stoti į Oksfordo universitetą, bet negavusi teigiamo atsakymo, įstojo į Ekseterio universitetą ir baigė klasikinę literatūrą ir prancūzų kalbą.
1986 metais Rowling mama į Joanne᾽os universiteto baigimo iškilmes atvyko jau neįgaliojo vežimėlyje. Ji su pasididžiavimu žiūrėjo, kaip dukrai buvo įteiktas diplomas. Baigusi universitetą Joanne nusprendė gyvenimą kurti Londone. Galbūt po kaimo ramybės ji troško miesto triukšmo, žmonių ir didesnių karjeros perspektyvų. Joanne dirbo įvairiausius darbus, o ilgiausiai ‒ Amnesty International oganizacijoje, kovojančioje prieš žmogaus teisių pažeidimus visame pasaulyje. Gyvenimas, atrodė, klostėsi visai neblogai. Rowling turėjo vaikiną, įdomų darbą ir laisvu laiku rašė romaną. Vis dėlto ramus laikotarpis greitai baigėsi.
3. Mirtis ir atgimimas
Netrukus realiai išgyvenau savo pagrindinio personažo skausmą. Skausmą netekus svarbiausio žmogaus gyvenime – mamos.
PILNĄ BIOGRAFIJĄ, KURIOJE DETALIAI APRAŠYTA J.K.ROWLING GYVENIMO ISTORIJA RASITE EL. KNYGOJE “4 TIKROS GARSIŲ ŽMONIŲ BIOGRAFIJOS”.