Norman’o Doidge’o „Save keičiančios smegenys“ knygos apžvalga
Kanados mokslininkas, psichiatras Normanas Doidge‘as populiarioje knygoje „Save keičiančios smegenys“ (The Brain That Changes Itself, 2007) rašo, jog smegenys yra plastiškos ir gali keistis bei tobulėti. Per amžius buvo manyta, jog pasibaigus ankstyvos jaunystės periodui žmogaus smegenys nesikeičia, tačiau buvo įrodyta, jog tai netiesa. Smegenys gali keistis ir pas suaugusį ir pas pagyvenusį žmogų, jas tiesiog reikia treniruoti. Visai kaip raumenį. Smegenys yra plastiškos ir knygoje pateikiama begalės pavyzdžių kaip insultą, celebrinį paralyžių ar kitokios formos smegenų traumą patyrę žmonės, pritaikę atitinkamus pratimus, stimuliuodami smegenų veiklą, sugebėjo atstatyti ir išsigydyti smegenis bei gyventi normalų gyvenimą.
Pasirodo, kuomet mes atliekame vieną ir tą pati veiksmą daug kartų, tai tampa įpročiu. Smegenims padaryti šią užduotį yra vis lengviau ir lengviau, tačiau kaskart mokantis naujųdalykų, smegenyse esantys neuronai yra aktyvuojami ir jungiasi tarpusavyje, tokiu būdu atsiranda naujos jungtys, nauji takai ir tai knygoje autorius apibūdina kaip neuroplastiškumą. Šio mokslo apie smegenis dėka buvo sukurti prietaisai, kurie padeda akliems žmonėms vėl matyti ar nieko negirdintiems, vėl girdėti. Knygoje aptariama ne tik kaip galima išsigydyti iš patirtų traumų ar ligų, tačiau kaip pakeisti senus netinkamus įpročius ir palaikyti smegenis jaunus ir aktyvius net sulaukus 90-ies metų.
Šioje išsamioje knygos apžvalgoje rasite pasakojimų apie mokslininkus, gydytojus ir pacientus, padėjusius pagrindus stulbinančioms transformacijoms. Apsieidami be jokių operacijų ar medikamentų, jie pasinaudojo iki šiol nežinomu smegenų gebėjimu keistis.
Knygoje aprašytas mokslininkas Bach-y-Rita atrado, kad mūsų jutimai iš prigimties neįtikėtinai plastiški ir, pažeidus vieną iš jų, kartais jis gali būti pakeistas kitu – šį procesą jis vadina jutimų pakeitimu (pavadavimu). “Mes regime smegenimis, o ne akimis”, – sako jis. Šis teiginys prieštarauja sveikam protui, sakančiam, kad mes regime akimis, girdime ausimis, jaučiame skonį liežuviu, užuodžiame nosimi ir jaučiame lytėjimą oda. Kas norėtų tam prieštarauti? Tačiau anot Bach-y-Ritos, akimis mes tik fiksuojame šviesos energijos pokyčius, tuo tarpu mūsų smegenys tai suvokia – vadinasi, jos ir regi.
BACH-Y-RITOS TĖVO INSULTO ISTORIJA
Bach-y-Ritos suvokimo, kad smegenys geba reabilituotis, šaknis galimai slepia jo tėvo pasveikimas po ištikusio paralyžiuojančio insulto. 1959 metais Pedro, kuris tuo metu buvo 65- eriųmetų, patyrė insultą, paralyžiavusį veidą bei kūną ir atėmusį gebėjimą kalbėti.
Paulo broliui George’ui buvo pasakyta, kad nėra jokios tikimybės, jog tėvas pasveiks, ir kad jam teks gultis į ligoninę. Po keturių savaičių tradicinės reabilitacijos sesijos tėvui nė kiek nepagerėjo. Jis liko toks pat bejėgis – reikėjo pasodinti ant klozeto, nukelti, išmaudyti. George’as apie reabilitaciją nenutuokė visiškai nieko, ir, kaip paaiškėjo, jo nežinojimas buvo tikra Dievo dovana – mat jam pasisekė tik todėl, kad sulaužė visas to meto taisykles ir neleido pesimistinėms teorijoms užkirsti sėkmei kelio. Sūnus nusprendė, užuot mokęs tėvą vaikščioti, iš pradžių išmokyti šliaužioti. „Iš pradžių bandėm jį pastatyti keturpėsčią, tačiau jo rankos ir kojos nelaikė, tai buvo nelengva”, – kalbėjo sūnus. Tėvas šliaučiojo palei sieną kelis mėnesius. Atsisėdę ant grindų tėvas su sūnumi žaidė žaidimus: “Aš mėčiau stiklo rutuliukus, o tėvas turėjo juos pagauti. Arba ant grindų primėtydavau monetų, o jis turėjo jas surinkti dešine ranka – ta, kuri buvo jo silpnoji. Viskas, ką darėme, buvo ne kas kita kaip kasdieniniųveiksmų pavertimas pratimais. Netgi indų plovimą mes pavertėme pratimu.” Žengdamas du žingsnius į priekį ir vieną atgal tėvas pamažu ėmė atsigauti.
Toks režimas tęsėsi po keletą valandų kasdien, kol pamažu Pedro perėjo nuo šliaužiojimo prie vaikščiojimo keliais, tuomet sugebėjo atsistoti ir galiausiai pradėjo vaikščioti. Atgauti kalbą Pedro bandė savarankiškai, ir, praėjus maždaug trims mėnesiams, pasirodė pirmieji ženklai, kad tai padaryti jam pavyks. Po kelių mėnesių jis panoro pradėti rašyti. Praėjus metams po insulto Pedro pasveiko taip, kad būdamas 68-erių metų vėl pradėjo dėstyti visu etatu koledže Niujorke.
Tėvo istorija buvo tiesioginis įrodymas, kad atsigauti gali netgi pagyvenęs žmogus su didžiule žaizda smegenyse. Bach-y-Rita suprato, kad tam, jog pacientai galėtų sveikti, jie, kaip ir jo tėvas, turi būti skatinami atlikti realaus gyvenimo veiksmus imituojančius pratimus. Vyras teigė, jog gydymo stadijos metu pastebimos pažangos užfiksuoti neįmanoma, tačiau paciento kūne vyksta biologiniai pakitimai, o jo įgūdžiai tampa vis tobulesni.
Geresnių smegenų savikūra
Tinkama aplinka ir stimuliacija padeda smegenims augti, stimuliuojamos smegenys gali augti visais įsivaizduojamais būdais. Proto lavinimas bei gyvenimas papildytoje aplinkoje gali iki 5 procentų padidinti gyvūnų smegenų žievės svorį, o tose srityse, kurios tiesiogiai stimuliuojamos, – net iki 9 procentų.
Jei kalbėsime apie žmones, pomirtiniai skrodimai parodė, kad išsilavinimas padidina neuronų atšakų skaičių. Didesnis atšakų skaičius stumia neuronus tolyn vieną nuo kito, o tai lemia smegenų tūrio ir tankio padidėjimą. Idėja, kad smegenys yra tarsi raumuo, kurįtreniruojant jis ima augti, nėra tik metafora.
Smegenų pertvarka. Programos autistams.
Smegenys nėra vien tik indas, kurį pripildome, bet greičiau apetitą turintis gyvas organizmas, kuris, tinkamai maitinamas ir mankštinamas, gali augti ir keistis
Knygoje aprašytas mokslininkas, vardu Merzenichas teigia, kad smegenims skirti pratimai gali būti ne mažiau veiksmingi už vaistus gydant netgi tokias sunkias ligas kaip šizofrenija, kad plastiškumu smegenys pasižymi nuo lopšio iki karsto lentos ir kad radikalus pažintinių funkcijų – mokymosi, mąstymo, suvokimo ir atminties – pagerėjimas įmanomas netgi senyvame amžiuje. Vyras teigia, jog smegenys nėra vien tik indas, kurį pripildome, bet greičiau apetitą turintis gyvas organizmas, kuris, tinkamai maitinamas ir mankštinamas, gali augti ir keistis.
Mokslininkams pavyko parodyti, kad smegenų sistemoms vystytis reikalinga stimuliuojanti aplinka. Be to, imta tikėti, kad skirtingoms nervų sistemoms būdingi skirtingi kritiniai laikotarpiai, kurių metu jos pasižymi ypatingu plastiškumu. Pavyzdžiui, kalbos raidos kritinis laikotarpis prasideda kūdikystėje ir baigiasi maždaug tarp aštuonerių metų ir lytinės brandos. Kiekvieno mūsų smegenyse vyksta nepaliaujamas nervų karas. Nustoję naudotis protiniais įgūdžiais mes ne tik juos užmirštame, bet ir jiems skirta smegenų žemėlapio erdvė atitenka tiems įgūdžiams, kuriais naudojamės.
„Fast ForWord“ („Greitas žodžiui“) – mokymo programa, skirta kalbos ir mokymosi sutrikimų turintiems vaikams. Ji padeda lavinti visas esmines su kalba susijusias smegenų funkcijas. Keletas vaikų, kuriems netrukus po „Fast ForWord“ programos baigimo buvo duoti standartizuoti testai, parodė pažangą ne tik kalbos, kalbėjimo ir skaitymo, bet ir matem- atikos, tiksliųjų ir socialinių mokslų srityse, jiems pakilo net IQ koficientas.
Kadangi tiek daug vaikų autistų turi kalbos sutrikimų, gydytojai ėmė jiems siūlyti lavintis pagal „Fast ForWord“ programą. Tačiau atsitiko kai kas, ko jie visiškai nesitikėjo. Pagal „Fast ForWord“ programą lavintų vaikų autistų tėvai mokslininkui Merzenichui ėmė pasakoti, kad vaikai tapo socialesni. Dviem skirtingais tyrimais pavyko patvirtinti tai, ką Merzenichas buvo girdėjęs iš vaikų tėvų. Pirmasis – kalbos tyrimas – parodė, kad „Fast ForWord“ labai greitai sušvelnino vaikų autistų turėtus sunkius kalbos sutrikimus ir priartino juos prie normalumo ribos. Tačiau kitas bandomasis šimto vaikų autistų tyrimas parodė, kad „Fast ForWord“ turėjo reikšmingą įtaką ir jų autistiniams simptomams: pagerėjo gebėjimas sutelkti dėmesį, humoro jausmas, jie ėmė jausti stipresnį ryšį su kitais žmonėmis, žiūrėti į akis, sveikintis su žmonėmis ir kreiptis į juos vardu, kalbėtis su žmonėmis, o atsisveikindami sakyti „viso gero“.
Istorijos apie insultą ir celebrinį paralyžių patyrusius žmonės
AKIŲ CHIRURGO ISTORIJA
Akių chirurgas Michaelas Bernsteinas buvo didelis teniso mėgėjas ir žaisdavo šešis kartus per savaitę. Būdamas 54-erių metų jis turėjo žmoną ir keturis vaikus ir buvo pačiame jėgų žydėjime, kai jį staiga ištiko insultas. Pasitelkus knygoje aprašytą priverstinių judesių terapiją, sveikimo procesas ėmė vykti labai sparčiai. Štai kaip jis tai apibūdino savais žodžiais: „Programa buvo negailestinga. Viskas prasideda aštuntą valandą ryto ir tęsiasi be perstojo iki pusės keturių. Netgi per pietus.“ Kad rankos būtų priverstos atlikti sukamuosius judesius, jie skalbė staltieses ir valė laboratorijos langus. Kad sustiprintų rankų judesius valdančius smegenų tinklus ir lavintų gebėjimą juos kontroliuoti, ant silpnų pirštų buvo ištempiamos plačios guminės juostos ir jis turėjo, nugalėdami juostų pasipriešinimą, atlenkti pirštus. Per dvi savaites pažeista kairiąja ranka jis išmoko spausdinti, o paskui ir rašyti. Jo motoriniaiįgūdžiai pamažu ėmė gerėti. Parvažiavęs namo jis toliau tęsė pratimus ir situacija vis gerėjo. Pirminiai daktaro Taubo atlikti tyrimai parodė, kad ši gydymo metodika gali padėti faktiškai visiems insultą patyrusiems pacientams. Taubas priverstinių judesių terapiją pritaikė dar keliems sutrikimams gydyti. Jis pradėjo dirbti su vaikais, sergančiais cerebriniu paralyžiumi.
FREDERICKO ISTORIJA
Dar motinos įsčiose Frederickas patyrė insultą. Kai jam buvo keturi su puse mėnesio, motina suvokė, kad kažkas su juo negerai. Buvo pažeista visa jo kūno kairioji pusė: nei ranka, nei koja normaliai nefunkcionavo. Jo akis buvo apdribusi, jis negalėjo tarti garsų ar žodžių, nes liežuvis taip pat buvo iš dalies paralyžiuotas. Frederickas negalėjo nei šliaužioti, nei vaikščioti kaip kiti vaikai. Iki trejų metų jis negalėjo kalbėti. Jam buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius, o kairioji kūno dalis visiškai surakinta. Kai Fredericką pagaliau priėmė į Taubo kliniką, jam jau buvo ketveri. Iki tol taikant įprastinius metodus jam buvo pavykę pasiekti šiokią tokią pažangą. Praėjus vos devyniolikai dienų nuo terapijos pradžios, jis jau galėjo „kairiukės“ rodomuoju pirštu paliesti nykštį. „Šiandieną, – sako motina, – kaire ranka jis gali atlikti viską, nors ji ir silpnesnė už dešiniąją.” Jo būklė gerėja kiekvieną dieną. Motoriniai įgūdžiai nepaprastai pagerėjo. Fredericko sveikimas prasidėjo vykstant terapijai Taubo klinikoje ir nuo to laiko tęsiasi. Frederickui tapus savarankiškesniam, motina galėjo grįžti įdarbą. Berniukas jau paaugęs ir nelaiko savęs neįgaliu. Jis gali bėgioti, praktikuoja keletą sporto šakų.
Vaizduotė. Kaip mintys virsta tikrove
Žmonės dažnai mano, jog minčių pasaulis yra kažkas mistiško ir jis nesusijęs su mūsų tikrove ir veiksmais. Tačiau knygoje aprašomas tyrimas, kurio metu buvo bandyta išsiaiškinti ar mentaliniai pratimai ir vaizduotė iš tiesų gali sukelti fizinius pokyčius įrodė, jog mintys eįsivaizduojami dalykai, jei tik yra kartojami reguliariai, realybėje išsipildo.
Daktaras, vardu Alvaro Pascual-Leone, atliko vieną eksperimentą. Vaizduotės eksperimento detalės buvo labai paprastos. Vyras atrinko dvi grupes žmonių, kurie niekados nebuvo mokęsi groti pianinu, ir išmokė juos kelių natų kombinacijų parodydamas, kuriuos pirštus jie turi judinti, ir liepdamas jiems įsiklausyti į grojamas natas. Dešimt vienos, „mentalinių pratimų“, grupės narių prie elektrinio pianino klaviatūros sėdėjo penkias dienas iš eilės po dvi valandas per dieną ir įsivaizdavo, kad groja išmoktas melodijas ir klausosi jų skambesio. Antroji, „fizinių pratimų“, grupė iš tikrųjų grojo pianinu – taip pat penkias dienas iš eilės po dvi valandas kasdien. Tuomet abiem grupėms buvo paliepta sugroti natų seką, kompiuteriu išmatuojant jų atlikimo tikslumą. Daktaras pamatė, kad natų seką pagroti išmoko abi grupės ir abiejų grupių smegenų žemėlapiuose pasireiškė panašūs pakitimai. Kad ir kaip būtų keista, bet vien tik protiniai užsiėmimai sukėlė tokius pačius fizinius motorinės sistemos pokyčius kaip ir realus melodijos grojimas. Akivaizdu, kad mentalinė praktika yra veiksmingas būdas įgyti fizinių įgūdžių, taip sumažinant fizinės praktikos poreikį.
Viena iš priežasčių kodėl mes galime pakeisti smegenis tiesiog pasitelkdami vaizduotę yra ta, kad, neurologijos požiūriu, veiksmo įsivaizdavimas ir jo realus atlikimas nėra tokie skirtingi, kaip gali atrodyti. Tačiau tik pagalvokite: kai kuriais atvejais kuo greičiau jūs galite ką nors įsivaizduoti, tuo greičiau tai atliekate. Mūsų nematerialios mintys gali palikti materialų pėdsaką, ir negalime būti visiškai tikri, kad vieną dieną minčių negalima bus paaiškinti fizikiniais terminais. Nors dar tiksliai nežinoma, kaip iš tiesų mintys keičia smegenų struktūrą, bent jau aišku, kad jos tai daro.
Jaunėjimas. Kaip išlaikyti savo smegenis jaunas ir sveikas.
Atminties ir proto lavinimas
Daktaras Merzenichas knygoje teigia, jog sulaukus 85-erių metų yra 47% procentų tikimybė susirgti Alzheimeriu. Taigi, mes patys sukūrėme tokią be galo keistą situaciją, kuomet žmonės gyvena taip ilgai, kad vidutiniškai pusės jų smegenys „išsijungia“ dar jiems esant gyviems. Reikia ką nors daryti su psichinio gyvenimo trukme – pratęsti ją tiek, kad ji atitiktų fizinio gyvenimo trukmę.
Merzenichas įsitikinęs, kad nustodami intensyviai mokytis, kai imame senti, priverčiame sulėtėti sistemas, kurios mūsų smegenyse kontroliuoja plastiškumą. Kaip atsaką šiam procesui jis sukūrė smegenų pratimus, skirtus sumažinti su amžiumi susijusiam pažintiniam nuosmukiui, kuris paprastai pasireiškia atminties, mąstymo ir informacijos apdorojimo sulėtėjimu.
Šiandieną atminties pratimai, naudojant atminties testus, atliekami ne viename universitete, o „Posit Science“ savo pirmojo kontrolinio tyrimo rezultatus išspausdino viename žurnale, kurio rezultatai tiesiog pribloškė. Suaugusieji nuo 60 – 87 metų su programa girdimajai atminčiai lavinti dirbo po valandą per dieną, penkis kartus per savaitę, aštuonias savaites – iš viso atlikdami pratimus jie praleido nuo 40 – 50 valandų. Prieš pradedant sesijas, pacientų standartizuotų atminties testų rezultatai nesiskyrė nuo tipinių 70-mečių rezultatų. Pratimų programai pasibaigus, jų atminties testų rezultatai labiau priminė 40 – 60 metų amžiaus grupės rezultatus. Taigi, daugumai dalyvių savo atminties laikrodį pavyko atsukti atgal nuo 5 – 10 metų, o kai kuriems – net iki 25 metų. Šie rezultatai niekur neišnyko ir pacientus vėl patikrinus po trijų mėnesių. Šie tyrimai rodo, kad pratimai smegenims ne tik leidžia sulėtinti su amžiumi susijusį pažintinį nuosmukį, bet ir gali sukelti bendrą smegenų veiklos pagerėjimą. Be to, reikia atminti, kad šie rezultatai užfiksuoti vos po 40 – 50 valandų ir gali būti, kad labiau pasistengus galimi dar ryškesni pokyčiai. Šie pratimai dabar prieinami „Posit Science“ interneto svetainėje.
Keli patarimai, norintiems išlaikyti sveikas ir jaunatviškas smegenis:
- norėdami išlaikyti sveikas smegenis, privalome mokytis ko nors nauja, o ne paprasčiausiai kartoti seniai įvaldytus įgūdžius.
- Fiziniai pratimai ir mokymasis veikia papildydami vienas kitą: fiziniai pratimai skatina naujų smegenų ląstelių gaminimąsi, o mokymasis padeda joms ilgiau išgyventi.
- Kuo labiau išsilavinę ir kuo socialiai bei fiziškai aktyvesni esame, kuo dažniau užsiimame psichiką skatinančia veikla, tuo mažiau gresia Alzheimerio liga ar silpnaprotystė. Įtempto susikaupimo reikalaujantys užsiėmimai (pavyzdžiui, mokymas- is groti muzikos instrumentu, stalo žaidimai, skaitymas ar šokiai) tiesiogiai susiję su mažesne silpnaprotystės rizika.
- Užsienio kalbos mokymasis gali atgaivinti ir sutiprinti jūsų atmintį ir paaštrinti proto veiklą.
- Fizinis aktyvumas padeda ne vien dėl to, kad skatina naujų neuronų gamybą, bet ir todėl, kad protas veikia smegenyse, o smegenims reikia deguonies. Vaikščiojimas, važiavimas dviračiu ir kiti širdies bei kraujagyslių darbą gerinantys užsiėmimai užtikrina stabilų deguonies tiekimą į smegenis ir padeda šiuos užsiėmimus praktikuojantiems žmonėms džiaugtis paaštrėjusiais protiniais gebėjimais.
- Niekas labiau nepaspartins smegenų atrofijos nei buvimas imobilizuotam nekintančioje aplinkoje. Monotonija kenkia dėmesio sistemoms, kurios būtinos smegenų plastiškumui palaikyti.
Todėl labai svarbu visą gyvenimą mokytis naujų dalykų, skaityti ir lavinti įgūdžius. Pasaulyje yra begales pagyvenusių žmonių, kurie vėlyvame gyvenimo etape pasiekė tokių dalykų, kurių daugelis net jaunystėje neįstengia pasiekti. Viena moteris, vardu Mary Fasano, būdama 89- erių metų, pabaigė Harvardo bakalauro studijas. Būdamas 78-erių Benjaminas Franklinas išrado bifokalinius akinius, o pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas, sulaukęs senatvės, savarankiškai ėmė mokytis senovės graikų kalbos, tik tam, kad galėtų perskaityti klasikinius kūrinius originalo kalba. Remdamiesi kūrybiškumo tyrimų duomenimis, profesoriai aprašomi knygoje išsiaiškino, kad nors daugumoje sričių kūrybiškumo viršūnę žmonės pasiekia būdami nuo 35 – 55 metų amžiaus, septintąjį ar aštuntąjį dešimtmetį gyvenantys žmonės, nors ir dirba lėčiau, yra ne ką mažiau produktyvūs nei kad buvo eidami trečiąjį dešimtmetį.
Pabaigai
Lietuvoje smegenų pažeidimas suvokiamas kaip kažkas nepataisoma. Šis mąstymas yra didelė kliūtis neleidžianti padėti insultą, celebrinį paralyžių patyrusiems žmonėms. Šiandien taikomos reabilitacijos yra per trumpos, todėl jos tokios neveiksmingos. Labai rekomenduoju perskaityti šią knygą ne tik žmonėms, kurių aplinkoje yra nervų ligomis sergantys artimieji, tačiau absoliučiai visiems. Niekada nežinome kas gali nutikti ryt, tad geriau būti aš anksto pasiruošusiems.
Jei Jums patiko ši knygos apžvalga, tikėtina, kad patiks ir sekantys tinklaraščio straipsniai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje, kuri iššoks bet kurio šios svetainės puslapio apačioje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbiųnaujienų!