Sėkmingas Gabrielės Labanauskaitės rašymo ir kūrybos kelias

Viskas prasidėjo nuo teksto. Pradėjau rašyti iškart, kai tik išmokau rašyti. Tai buvo įvairiausi trumpi tekstukai, pasakos, o paauglystėje – humoreskos. Kalbindavau vaikystės drauges ir siųsdavau tuos interviu į vaikų laikraščius, o vėliau ir į suaugusiųjų laikraščius, žurnalus. Tačiau tuo pat metu mane domino ir muzika, šokis bei vizualūs menai. Pradėjau galvoti kaip būtų galima netradiciškai pateikti savo poeziją. Taip kartu su kompozitoriumi Vladu Dieniniu gimė idėja įkurti audiovizualinės poezijos grupę ,,AVaspo“, kurią jungė poezija, vizualumas, muzika. Siekėme šį pavidalą pateikti tiek gyvai ant scenos, tiek įrašytą į CD/DVD. Išleidome tris albumus (,,Nėra Okeano“, ,,Niagara“, ,,Kraujuojantis Okeanas“). Tai tuo metu man atstojo knygų leidybą, maniau, jog tai yra turtingesnė, šiuolaikiškesnė išraiška. Būtent taip norėjau kalbėti ir skleisti savo poeziją. Tačiau šis laikotarpis išsemtas, per šešerius gyvavimo metus pasakėme viską, ką norėjome pasakyti tokiu būdu. Taigi, tada vėl atsigręžiau į tekstą. Šiandien jau penkioliktus metus kuriu teatrui ir operai, rašau dramas ir libretus, padedu kurti kitiems.

– Kur jūs gimėte ir augote?
Gimiau Klaipėdoje, augau Šiauliuose. Baigusi mokyklą, grįžau į Klaipėdą, nes įstojau mokytisį Klaipėdos Universitetą (KU), Lietuvių filologijos ir suomių kalbos specialybę. Iš tiesų norėjau būti režisiere ir gyventi Vilniuje, bet per stojamuosius įvertino aktorinius gabumus, ne režisūrinius. Nenorėjau klausytis kaip vaidinti, norėjau sakyti kaip vaidinti. Ši nepasiduodanti logika ir vidinis impulsas lydėjo mane nuo vaikystės ir tėvams su manimi buvo sunkoka susitvarkyti, nenorėdavau jų klausyti. Neįstojusi norėjau važiuoti savanoriauti į Afriką, tačiau tėvai įtikino pabandyti studijuoti filologiją – juk vis tiek rašau, mėgstu kalbas. O kitais metais, anot jų, galėsiu vėl stoti iš naujo. Tačiau Klaipėdoje susidraugavau su įvairiais bendraminčiais, smagiai studentavau ir į režisūrą nebestojau. Tačiau į teatrą atėjau per kitas duris, kaip dramaturgė, o tada prasidėjo mano darbas su režisieriais.

– Viename interviu minėjote, jog savo kūrybinį rašymo kelią pasirinkote įkvėpta močiutės, kuri buvo literatūros profesorė. Ar ji buvo pirmoji jūsų mentorė?
Ir taip, ir ne. Manau, jog iš močiutės paveldėjau labai daug: pedagoginį pašaukimą ir rašymo gebėjimų, nes ji išleido ne vieną vadovėlį, skirtą etikai ir literatūros nagrinėjimui, kurie net ir Sovietų sąjungoje buvo vieni pirmųjų. Įtaka buvo didžiulė, bet močiutės mentorystė buvo savotiška, nes jeigu jai patikdavo kuris nors mano tekstas, ji galėdavo jį iškelti į dideles aukštumas, o jei kas nepatikdavo, tai labai kategoriškai pasisakydavo. Sistemingo ir nuoseklaus mokymo nebuvo, daugiau buvo reakcijų, kurias gaudavau iš abiejų: močiutės ir senelio, kuris dažnai prašydavo garsiai paskaityti savo darbus. Tai mane skatino rašyti ir eiti įpriekį.

– Ar jūsų namuose buvo dažnai skaitoma? Koks buvo tėvų ir artimųjų požiūris į knygas?
Tėtis skaitydavo ir tebeskaito labai daug, taip pat rekomenduodavo knygas, kurias, jo manymu, turėčiau perskaityti. Tai buvo savotiška mentorystė, tačiau paauglystės laikotarpiu norėjau tam mokymui prieštarauti, ir skaityti kitą literatūrą. Vis dėlto skaitymo tradicijųnamuose buvo daug ir įvairių.

– Kuo vaikystėje svajojote tapti?
Norėjau būti mokytoja, manau, kad ja šiandien ir esu.

– Kada supratote, jog nenorite dirbti ofise nuo 8 – 17val, o norite sieti gyvenimą su kūryba ir menu?Ar nutiko koks nors specifinis įvykis, kuris padėjo apsispręsti?
Iš esmės man neteko dirbti tokio darbo, išskyrus trumpo periodo, kai dirbau keliose radijo stotyse. Nors ir tada, kaip laidos vedėja, turėjau pasiruošti laidai ir atvykti laiku, bet visądieną studijoje sėdėti nereikėjo. Tai buvo trumpas laiko tarpas ir jame vis tiek buvo daugiau kūrybos nei disciplinos. Kiek save atsimenu visuomet stengiausi turėti daug kūrybinės laisvės, net ir akademijoje, kurioje dėstau dešimt metų, neturiu dažnos akistatos su tiesioginiais vadovais, nepaisant to, jog yra katedros vedėja, dekanė ir rektorius. Patinka laikąplanuoti pačiai ir nors dirbu labai daug skirtingose sferose, tačiau tą laiką susidėlioji pati, o tai suteikia džiaugsmo ir laisvės pojūtį. Nors gal ta laisvė tėra iliuzija, nes dirbdamas sau, tu dirbi dar daugiau nei dirbdamas kitam. Savirealizacijos prasme tai geras ir didelio išsipildymo

Gyvenimo sunkumai ir sprendimai

– Gal atsimenate kokį nors sunkumą, su kuriuo teko susidurti karjeros pradžioje, kai galvojote, jog nežinote kaip išspręsti kamuojamą problemą ir dėl kurios galbūt net susvyravo jūsųtikėjimas, jog jums pavyks sėkmingai prasimušti norimoje veikloje? Kaip tokioje situacijoje elgiatės?

Manau, kad abejonės yra sveikas dalykas, jei jos neužima per daug eterio ir netrunka per ilgai bei nesustabdo žmogaus nuo pokyčių ir tam tikrų veiksmų. Vienu metu, pamenu, gavau pasiūlymą dėstyti kūrybinį rašymą Kazimiero Simonavičiaus universitete, Vilniuje. Šį kursądėsčiau vakarais, dažniausiai papildomai norinčiai studijuoti suaugusiųjų grupei. Po maždaug trijų dėstymo metų kursus kuravusios koordinatorės nebeliko ir kursai „pakibo“ ore, tad supratau, kad gali tekti atsisakyti savo mėgstamos disciplinos. Apsvarsčiusi šią situaciją ir kurį laiką nesulaukusi naujos koordinatorės, pagalvojau, kad galiu organizuoti ir administruoti šiuos kursus savarankiškai. Tada savo socialiniuose tinkluose paskelbiau, kad renku naująkūrybinio rašymo kursą ir išsinuomavau patalpas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Grupė sėkmingai susirinko, tad mes ir toliau nuosekliai tęsiame mokslus. Atsiradusi kliūtis man tapo laipteliu savarankiškėjimo ir nepriklausomos nuo jokios institucijos edukacijos link.

– Su kokiais sunkumais darbe dažniausiai susiduriate šiandien?

Mano didžiausias iššūkis yra susijęs su žmogaus motyvacija ir užsidegimu nuosekliai rašyti, tobulėti, mokytis. Pavyzdžiui, kai mokinys ar mokinė nori studijuoti, išsikelia gražius tikslus, tačiau besimokant paaiškėja, jog trūksta valios, jėgų ar laiko šiems darbams tęsti. Tuomet galvoju kaip su šia situacija susitvarkyti, kokį kompromisą rasti, nes negaliu spausti žmogaus daryti tai, ko jis nenori. Dažniausios šios situacijos priežastys būna tam tikros baimės, vaikystėje įdiegti kompleksai, kažkas, kas ateina gal net ne iš to žmogaus, o iš jo aplinkos. Tarkime, pradedi mokytis, tačiau nesulauki šeimos palaikymo. Didžiausias iššūkis man yra žmogaus noras viską mesti, ypatingai, kuomet talentingi žmonės nusprendžia tiesiog neberašyti. Tada bandau kalbėtis ir kartu išsiaiškinti darbų nutraukimo priežastis, bandant suprasti kodėl jis nebenori daugiau kurti.

– Ar jums yra buvę, jog dirbant, tarkime, dėstytojos darbą, supratote, jog šis darbas ne jums ir pradėjote nejaukiai jaustis, nes supratote, jog norite eiti kita kryptimi? Ką tuo metu nusprendėte daryti?
Nebuvo, sunkiau buvo suderinti tam tikras profesijų priešpriešas ir su jomis susijusį įvaizdį. Būdama jauna, dėsčiau Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje (LMTA) ir tuo pat metu koncertavau vasaros festivaliuose, kur ant scenos kartu lipdavo ir mano studentai. Apimdavo keistas jausmas, nes ant scenos aš būdavau visiškai kita asmenybė nei akademijoje. Taip pat ši rolių priešprieša pasijautė ir organizuojant „TARP“ – tarptautinį audiovizualinės poezijos festivalį. Tuo metu per dieną turėdavau įvairius susitikimus, kai rytą pradėdavau ambasadoje, o vakarą baigdavau su reperiais. Šis intensyvus funkcijų, rolių keitimas man būdavo iššūkis. Svarstydavau, kas aš esu, tačiau dabar tai nėra svarbu. Darau tai, ką reikia ir jei tai neprieštarauja mano vertybėms.

Juokauju, jog mano darbas lengvas kaip kirpėjos, atėjęs žmogus būna susiraukęs, o išeina su šypsena

– Koks aspektas Jūsų veikloje Jums patinka labiausiai? Ką gero išskirtumėte?
Nuolatinis tobulėjimas, nes tobulėja ne tik tie, kuriuos mokau, bet ir aš pati. Taip pat visuomet džiugina tos įkvėptos akys, ypatingai tų žmonių, kurie į pirmą pamoką atėjo su baimės kupinu žvilgsniu ir nepasitikėjimu, o po kurio laiko smarkiai nori rašyti, kurti ir dalintis. Šis lūžis būna didelis ir gražus. Kartais juokauju, jog mano darbas – lengvas kaip kirpėjos, pas kurią atėjęs žmogus išeina su šypsena.

– Minėjote, jog iki šiol mokotės ir lankote įvairius kursus. Šie kursai vyksta Lietuvoje ar užsienyje?
Įvairiai. Vien šiais metais pasikroviau tikrai nemažai! Neseniai lankiausi užsienio dėstytojųkursuose, kur audiovizualinės teisės agentūra atsivežė scenaristą dėstytoją. Taip pat mokausi, rinkdama interviu savo naujai kūrybinio rašymo knygai. Stengiuosi dalyvauti dėstytojų kursuose, kaip pavyzdžiui Aldonos Tüür mokymuose, kurie vyko Kaune. Mokėmės apie veikėjus, remiantis Džosefo Campbell‘o metodologija. Šią vasarą vedžiau Olandijos muzikos akademijoje rašymo kursus, bet tuo pačiu susipažinau su dėstytojais ir iš kitų šalių. Taigi iš jų pasisėmiau tam tikrų metodikų bei pratimų. Švedijoje dalyvavau Baltijos šalių dramaturgų susitikime, kur buvo svarstoma teatro kūryba vaikams ir jaunimui. Taip pat pati mokausi, mokydama kitus. Tobulėjimas vyksta nuolatos. Skaitau knygas ir apskritai į mokymosi procesą žiūriu kaip į abipusį dalyką. Neįsivaizduoju savęs galvojančios, kad jau viską žinau.

Darbai. Kūrybinio rašymo kursai

– Jūsų kūrybinio raštingumo kursus lanko daugiau moterys, ar vyrai?
Moterys. Tai – svarbi tema. Dažnai pagalvoju kodėl taip yra. Žinomų rašytojų vyrų yra daugiau nei moterų, nors statistiškai rašančiųjų abiejų lyčių greičiausiai yra labai panašus skaičius. Gal moterys lengviau priima patį faktą, kad mokymosi procesas trunka visągyvenimą. Jos eina į kursus ne tik dėl savęs, tačiau dar mąsto ir apie tai, ką galės perduoti savo vaikams. Kartą į pamoką, kurią rengėme lauke, mama atsivedė ir savo vaiką. Vėliau moteris pasakojo, jog net ir namie duktė dažnai prašydavo, kad žaidimo forma juodvi kartu atliktų išmoktą rašymo pratimą. Vyrai dažniau asocijuoja mokymosi procesą su negebėjimu kažko atlikti, arba galvoja, kad jei jau iki šiol neišmoko rašyti, tai jau ir nebeišmoks. Pažįstu talentingų vyrų, kurie anksčiau taip galvojo apie save, ir net šiandien (nors ir labai gerai rašo ir spausdina savo kūrinius) vis dar yra labai savikritiški. Tačiau, iš savos patirties galiu pasakyti, kad jeigu vyrai pradeda mokytis, tai dažniausiai tai daro labai nuosekliai. Jie praeina visų lygio kursus, važinėja į stovyklas, turi dėstytojus, su kuriais kartą per savaitęmokosi. Jie eina giliai, nuosekliai ir nesimėto. Galbūt tas pirmas laiptelis, pripažinimas, kad nori lavinti rašymo įgūdžius ir apsisprendimas susirasti mokytoją jiems ir yra sudėtingiausias.

– Su kokiais tikslais žmonės ateina į Jūsų rašymo kursus?
Su labai skirtingais tikslais. Vieni nori įdomiai sukurti skelbimą socialiniuose tinkluose, kiti – parašyti savo pirmąją knygą, kiti – trečiąją, tačiau kad ir kokiame rašymo etape būtų kursų dalyviai, dauguma nori patobulinti savo rašymo stilių, nori žvilgsnio iš šalies. Kiti nori lavinti savo raštingumą, būti kūrybiškesni, nes šių dalykų reikia tiek ruošiant projektą finansinėje srityje, tiek siunčiant laiškus. Taip pat kreipiasi mokslininkai, žurnalistai, nes turi įgūdžius rašyti, remiantis faktais, dokumentika, bet kai reikia pradėti fantazuoti, kurti, išsigalvoti veikėjus ir struktūrą, tada suvokia, kad reikia papildomų žinių ir įgūdžių.

– Ar susidomėjimas kūrybinio rašymo kursais didėja?
Didėja, nes didėja žmonių savęs pažinimo, savo talentų gebėjimų lavinimo interesas. Šiuo metu tobulėjimui yra skiriama daugiau lėšų, laiko ir energijos nei prieš 50metų, kai tokių galimybių nebuvo, nes vyravo kiti rūpesčiai ir aktualijos. Gal todėl šiandien į kursus ateina ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie paauginę savo vaikus, pagaliau gali save realizuoti ir daryti tai, kas jiems iš tikrųjų patinka. Pats kūrybinis rašymas Lietuvoje išpopuliarėjo maždaug prieš penketą metų. Anksčiau buvo manoma, jog rašymui nereikia disciplinos ir to neįmanoma išmokyti, kai tuo tarpu užsienyje, kaip pavyzdžiui Amerikoje, universitetuose yra poezijos bakalauro studijos, kuriose mokoma poezijos skaitymo, suvokimo ir rašymo subtilybių. Užsienio šalyse žmonės rašymą supranta kaip mokslą. Neneigiu talento svarbos bet kurioje srityje, tačiau ir nepalaikau to mito, jog rašyti gali tik rašytojai ir to niekas negali išmokti.

Kūrybinio raštingumo galima išmokti

– Kaip atrodo jūsų kūrybinio rašymo dirbtuvių pamokos? Gal išduosite bent vieną pratimą, kurio mokinate studentus?
Dažniausiai rekomenduoju laisvojo rašymo pratimą, nes jis yra universaliausias ir tinka bet kokios specialybės žmogui. Jis buvo išrastas XXa.pr., kai žmonės norėjo pasigilinti įpasąmonę ir atrasti, kas gi vis dėlto padėtų ją iššaukti. Šį pratimą galima pradėti atlikinėti nuo 10 minučių, ilginant laiką kas 5 minutes arba matuojant puslapiais. Tuomet rašyti nustatytąlaiką arba puslapių kiekiais nesustojant, negalvojant apie tai, ką rašai, nekritikuojant savęs, neanalizuojant, o priešingai, kuo labiau atsipalaiduojant ir tiesiog sekti minčių srautą. Net jei mintis nutrūksta, nesistengti jos pabaigti ar juolab rašyti, stengiantis nepadaryti gramatikos klaidų. O jei nežinai, ką rašyti, rašyk: ,,Nežinau nežinau“, kol tave užklups nauja mintis. Reikia kiek įmanoma labiau atsipalaiduoti ir pasiduoti minčių srautui.

Yra dvi esminės taisyklės:
1) pasirinktą laiko tarpą rašyti nesustojant ir neatkeliant rankos
2) niekam neduoti skaityti, ir priklausomai nuo poreikio, jei yra kažkas skaudaus išrašyta, galbūt neskaito net ir patys autoriai.
Šis pratimas skirtas cenzoriaus atsisakymui, nes nereikia savęs riboti ir kontroliuoti, baiminantis, kad kažkas tai perskaitys ir teis, o psichoterapijoje tai taikoma kaip valomoji priemonė, kurios dėka, žmonės išsivalo nuo skausmingų patirčių.

Šis rašymo pratimas yra kaip sielos dušas, padedantis išsivalyti mintis. Tačiau jis tinka ne visiems

Kiek dienų rekomenduojama atlikti šį pratimą?
Tai priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Julija Cameron savo knygoje ,,Kūrėjo kelias“ šįpratimą vadina ryto puslapiais. Ji siūlo atlikti juos kiekvieną rytą nuosekliai dvyliką savaičių. Šis praktika gerai pasitarnauja kaip apšilimo pratimas prieš rašymą, nes padeda atsikratyti buitinių problemų ar kitų bėdų. Išliejus šias nereikalingas mintis, jos nebegrįžta. Tam tikra prasme šis pratimas yra kaip sielos dušas, padedantis išsivalyti mintis. Tačiau jis tinka ne visiems. Yra žmonių, kurie mėgsta logiką, tvarką ir šis pratimas jiems yra ėjimas prieš prigimtį. Rekomenduočiau pabandyti jį atlikti porą kartų kaip patirtį ir jei jis verčia jaustis nepatogiai, pabandyti paieškoti kitų pratimų.

– Ar jūs šiandien dar taikote sau šią praktiką?
Sau aš jį pritaikiau kiek kitaip. Pratimą naudoju prieš pradedant rašyti rimtą akademinįstraipsnį. Iš jo perėmiau minčių lietaus rašymo principą, kai laisvai rašant perskaitau tekstą ir žiūriu iš ko būtų galima užsikabinti.

– Daug žmonių, praleidžia visa savo gyvenimą spėliodami koks jų tikslas šiame gyvenime? Koks Jūsų tikslas?
Nuo vaikystės žinojau, ką noriu daryti, tačiau buvo nemažai išsišakojančių kelių ir kelelių, kai norėjau paeksperimentuoti ir patyrinėti vieną ar kitą sritį, pavyzdžiui – režisūrą ar audiovizualinius menus. Iš esmės viskas vis tiek sukosi apie tekstą ir buvo susiję su žmoniųskatinimu nebijoti rizikuoti, ieškoti originalios naujos išraiškos, burti žmones. Vaikystės svajonė būti mokytoja, ir rašymas, kai tik išmokau rašyti, mane lydėjo visą gyvenimą.

– Kur save matote po penkerių metų?
Norėčiau pasiekti gerą poilsio ir darbo balansą. Taip pat – pakankamai laiko ir erdvės kūrybai, bendravimui su žmonėmis, lėtesniam gyvenimo tempui.

Patarimai, norintiems lavinti savo raštingumą

– Ar turite patarimų pradedantiems rašyti žmonėms?
Patariu domėtis tuo, ką nori daryti. Mokytis, praktikuoti, nebijoti klysti, nes kelias yra ilgas, tačiau įdomus. Jei nepavyksta vieną dieną, nieko tokio, nes kitą dieną gali būti ir įdomiau, ir geriau. Metams bėgant, keičiasi žvilgsnis ir nebereikia mokytojų, nes esi savo kelyje ir užtikrintai žinai, ką darai. Mano tikslas yra perduoti žinias, padėti atsistoti ant kojų, įgauti pasitikėjimo savimi. Linkiu visiems drąsos ir žaidybiškumo, žiūrėti į viską lengvai, su šypsena, nes tada ir rimti dalykai pavyksta žymiai lengviau.

Trumpai apie svarbiausius Gabrielės patarimus norintiems siekti savo tikslų ar išmokti kūrybinio rašymo:

• Nebijoti rizikuoti. G. Labanauskaitė nepabūgo nežinomybės, kai nutarė suburti savo pačios kūrybinio raštingumo kursus. Ji nežinojo ar į juos susirinks pakankamas susidomėjusių žmonių skaičius. Tačiau studentų skaičius su lig kiekvienais metais tik auga ir ji sėkmingai toliau dėstytojauja.
• Daryti tai, kas tau prie širdies, jei tai ir būtų nesuderinami dalykai. Nebijoti ką apie tave pagalvos kiti.
• Nuolatinis mokymasis. Gabrielė iki pat šių dienų lanko dėstytojų kursus, mokinasi iš savo kolegų, skaito knygas ir mokinasi mokydama savo studentus.
• Kiekvieną rytą nuosekliai apie tris mėnesius rašyti laisvuoju rašymo stiliumi. Tokiu būdu bus išvalytos mintys nuo buitinių problemų ir kitų nereikalingų minčių bei bus lavinamas raštingumas. Šį pratimą vėliau galima prisitaikyti pagal savo poreikius ir naudoti, ieškant naujų idėjų tekstams.
• Nebijoti klysti ir į viską žiūrėti su šypsena.

Ieškantiems kūrybinio rašymo kursų, sekančios Gabrielės organizuojamos studijos vyks šiomis datomis:

2020-02-25

2020-03-03

2020-03-10

2020-03-17

2020-03-24

2020-03-31 [6]

Užsiregistruoti į šiuos kursus galite: čia ir čia.

Populiariausi kūrybinio rašymo pratimai pasaulyje

Šiek tiek informacijos iš svetur.
Žemiau pateikiu sutrumpintą vizualinę populiaraus straipsnio infografiką. Šis sąrašas, kuriame aprašyti 20 kūrybinio rašymo pratimų-žaidimų, padedančių iššaukti vidinį kūrybinį genijų, sulaukė net 23 tūkstančių pasidalinimų Facebook ir 400 – Pinterest. Jis tinka tiek mokiniams, tiek visiems, norintiems išmokti žaismingai ir laisvai rašyti:

Jei jums patiko šis interviu, tikėtina, kad patiks ir sekantys tinklaraščio straipsniai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje, kuri iššoks bet kurio šios svetainės puslapio apačioje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbiųnaujienų!