Sigita Šadauskienė apie rebefingą. Kas tai? Prigimtinis kvėpavimas. Išsivalymas
Noriu po savęs palikti gražų šleifą, pilną laimingų ir džiaugsme gyvenančių žmonių. Tokį tirštą, kaip paukščių takas, kuris yra danguje – ryškus ir žėrintis nuo ryškiai šviečiančiųžvaigždžių
Apie jogą, meditaciją, reiki buvau girdėjusi jau seniai, tačiau tik šiemet pirmą kartą išgirdau kvėpavimo praktiką, pavadinimu ,,rebefingas“. Kas tai? Pasirodo šiuo prigimtiniu kvėpavimo metodu galima išsivalyti nuo mus varžančių energijų, skausmo ir nuoskaudų. Reguliariai praktikuojantis galima išsigydyti tokias ligas kaip astma, migrena, epilepsija, depresija, peršalimas ir begalės kitų ligų.
Viena geriausių Lietuvos sąmoningo kvėpavimo (rebefingo) trenerių Sigita Šadauskienė sutiko papasakoti savo dvasinio kelio istoriją. Taip pat apie savo mokytojus, kurie negyvena fiziniame kūne, rebefingo privalumus ir kaip jis transformuoja žmonių gyvenimus. Sigita jau dvidešimt metų praktikuoja rebefingą veda jogos užsiėmimus konsteliacijas emocinio praktikas, šviesos tinklo meditacijas, rengia seminarus ir stovyklas.
Karjeros pradžia. Reiki.
– Galite trumpai papasakoti, kas yra rebefingas?
Rebefingo sąvoka yra daug paprastesnė nei daugumai atrodo. Visi galvoja, kad tai tik sąmoningas ir giluminis kvėpavimas. Tačiau, iš tiesų tai yra mūsų prigimtinis kvėpavimas, įkurį rebefingo metu mes ir grįžtame. Jei pridėtumėme ausį prie kūdikio pasiklausyti kaip jis kvėpuoja, išgirstumėme kaip jis įkvepia ir beveik negirdėtumėme iškvėpimo. Kada kūdikis kvėpuoja prigimtiniu būdu, jis turi ryšį su savo siela, vidumi ir dieviškumu. Jis yra pilnas gyvybinės energijos. Jo kūnas yra užpildytas viskuo. Tačiau kuomet jam augant prasidedaįvairūs spaudimai, kai jis turi daryti ko nenori ir negali daryti to, ko nori, mažėja džiaugsmo energija ir prarandamas prigimtinis kvėpavimas. Jei mumyse yra džiaugsmas, vadinasi yra ir gyvybinė energija ir taisyklingas prigimtinis kvėpavimas. Jei džiaugsmo nėra, ši energija prarandama, keičiasi kvėpavimas ir ilgėja iškvėpimas. Tada žmogus pameta ryšį su vidumi. Kai esu viena, vaikštau, meldžiuosi ar sėdžiu, visuomet kvėpuoju švelniai akcentuodamaįkvėpimą.
– Kada pirmą kartą išgirdote žodį ,,rebefingas“? Kokia buvo pirmoji su šia praktika susijusi asmeninė pažintis?
Tais laikais Lietuvoje apie tai nebuvo dar jokių žinių ir žmonės apie tai net nekalbėjo. Taip pat buvo labai mažai informacijos apie jogą. Kaune buvo gal tik porą jogos mokytojų. Pamenu, kuomet aš ir mano draugė jau ėjome savęs pažinimo keliu, ji pasakė, kad vienas jos draugas, vardu Romualdas, kvėpuoja rebefingo būdu ir jei tik mes norime, gali mums pravesti rebefingo užsiėmimą. Tuo metu nieko apie tai nebuvau girdėjusi, ir taip netrukus mažas ratas mūsų artimų draugų, nuvažiavome į pirmąjį užsiėmimą. Atsimenu šios savo rebefingo sesijos pojūčius: mane visą sukaustė, surakino, prasidėjo praeitų gyvenimųprisiminimai. Tai buvo stipri ir sunki sesija. Nesupratau kas vyksta, tačiau vidumi jaučiau, kad tai yra gerai. Matyt buvau ruošiama rebeferio gyvenimui, užtai ir pojūčiai buvo neįtikėtinai sunkūs, nes daugiau beveik ir nesutikau tokių žmonių, kuriems pirmosios sesijos ar aplamai kurios nors sesijos būtų buvusios tokios sunkios kaip manoji.
– Kiek tuo metu Jums buvo metų?
Tiksliai net nežinau. Tai buvo maždaug prieš du dešimtmečius.
– Kur Jūs gimėte, augote?
Aš užaugau Molėtų rajone, Mindūnų miestelyje, tarp keturių ar penkių ežerų ir miško. Mano mokykla stovėjo miške, tad galima sakyti, jog užaugau apsupta gamtos.
– Galimai buvimas gamtoje turėjo tam tikros įtakos Jūsų gyvenimo kelio pasirinkimui?
Tiksliai žinau, jog tai turėjo įtakos. Laikas, kurį praleisdavau miške, prie ežerų, vaikščiojant ir būnant su gamta, turėjo didelės įtakos mano asmenybei.
– Kaip save galėtumėte apibūdinti vaikystėje, paauglystėje?
Buvau vienišoka ir atsiskyrusi, tačiau ne dėl to, jog to norėjau. Leisdavau laiką su bendraamžiais ir į šokius nueidavau, tačiau man nebūdavo įdomu. Jausdavau, jog lig ir esu su jais, lig ir nesu. Man būdavo įdomiau prie miško, vaikštant tarp pušynų, nes tuomet jausdavausi lig namuose. Su draugais nesusitapatindavau taip, kaip su gamta. Dažnai būdavau visa ko nuošaly, rami. Matyt buvau truputį keistas vaikas (juokiasi).
– Kuo svajojote užaugusi tapti?
Neturėjau jokios svajonės. Nežinojau kuo noriu būti. Todėl, kai baigiau vidurinę mokyklą, nežinojau kur stoti. Nuvažiavau į Gedimino Technikos universitetą ir padaviau dokumentus įgeodeziją. Tiesa ta, jog neįsivaizdavau kas yra ta geodezija. Baigusi šias studijas, mokinausi apie polimerines dangas. Vis dėlto pagal specialybę nedirbau nei valandos. Tik, kai mano gyvenime atsirado dvasiniai dalykai, supratau, kad mane tai iš tiesų domina.
– Ką veikėte baigusi mokslus? Kokia buvo jūsų karjeros pradžia?
Aš ir tuometinis mano vyras įkūrėme verslą. Pirmuosius metus, rodos, man tai patiko. Tačiau labai greitai pagavau save mąstant, kad tai manęs nedomina. Buvo pinigų, tačiau nebuvo džiaugsmo. Pradėjus blogėti sveikatai, mano gyvenime atsirado reiki (,,visuotinio gyvenimo energija“ – japonų kalba. Tai yra vienas iš alternatyvios medicinos gydymo būdų, skirtas psichinei ir fizinei žmogaus sveikatai palaikyti arba atkurti). Galvoje tiesiog pradėjo skambėti žodis ,,reiki“, „reiki“. Netrukus pamačiau skelbimą apie reiki sesijas. Vedina smalsumo nuėjau pas šia praktika užsiimantį mokytoją Virginijų Mockų. Pradėjusi dalyvauti reiki sesijose, iškart pajaučiau įvairias energijas, mačiau spalvas. Supratau, kad tai kažkas, kas prilygsta stebuklui. Intensyviai užsiiminėjau šia praktika pas Zitą Grigaitienę, kol pamažu savo mintyse pradėjau girdėti žodį ,,joga“. Supratau, jog atėjo laikas užsiimti joga.
Joga
Tais laikais mokytis jogos lengva nebuvo. Lietuvoje buvo mažai šios srities mokytojų. Tačiau likimas mane nuvedė pas Vitalijų Rumšą. Vitalijus buvo rimtai užsiimantis jogos praktika mokytojas. Lankiau jo užsiėmimus apie pusmetį, vėliau nusprendžiau joga užsiimti savarankiškai namuose. Namie viena prasimokiau apie penkerius metus. Derinau jogos praktiką su kitais darbais. Pamenu, keldavausi apie penktą ryto, užsiimdavau joga ir eidavau įdarbus. Po maždaug penkerių metų, mano gyvenime ir vėl atsirado Vitalijus. Tuo metu jaučiau, kad noriu užsiimti joga rimčiau. Žinojau, kad tapsiu mokytoja, tik nežinojau kada būsiu tam pasiruošusi. Vėl pradėjau lankyti Vitalijaus jogos užsiėmimus, kurie trukdavo dvi ar net penkias valandas iš eilės. Tai nebuvo tokios sesijos, kuomet žmonės po darbų ateina valandai pasipraktikuoti. Mes užsibūdavome iki vidurnakčio, pirmos nakties ar vienuoliktos valandos vakaro. Taip pamažu mano kasdienybėje atsirado rimtesnės praktikos. Su laiku supratau, kad savo gyvenimą noriu pašvęsti jogai, todėl iš darbo išėjau. Tuo pat metu taip pat įvyko mano ir vyro skyrybos. Pamažu, užsidariusi namuose, nepastebimai ilginau meditacijos ir jogos praktikas. Pradėjau stipriai jausti, viską matyti. Mačiau kanalus, kuriais teka energija, pradėjau suprasti kokį judesį ir kokį kvėpavimą reikia daryti, kad ji lengviau pratekėtų. Ne mechaniškai kokį judesį daryti, o kaip jį padaryti iš vidaus. Taip natūraliai atsidaro lankstumas ir begalinis džiaugsmas.
– Jūsų dvasinio kelio pradžia vyko tik Lietuvoje ar ir užsienyje?
Viskas vyko Lietuvoje. Pamenu, pradžioje svarsčiau ar nereikėtų vykti mokytis į Indiją, tačiau mano vidinis balsas man patarė nesiblaškyti ir visos informacijos bei tolimesnio kelio ieškoti ne išorėje, o viduje. Nusprendžiau likti Lietuvoje. Sėdau medituoti. Dariau ilgas jogos praktikas. Maždaug porą metų kiekvieną dieną po 8 valandas užsiimdavau dvasinėmis praktikomis – 3 valandas medituodavau ir 5 valandas užsiimdavau joga. Taip ir gyvenau nuo visų atsiskyrusi, tik su viena išeigine diena. Bendravau tik su kokiais trimis ar keturiais žmonėmis.
Dvasiniai mokytojai
– Ar turėjote tuo metu mokytoją?
Turėjau jogos mokytoją – Vitalijų Rumšą. Tačiau visi kiti vidiniai dalykai, kuriuos tuo metu išgyvenau, vyko tik per mane. Suvokiau, jog kiekvienas mokytojas, esantis čia Žemėje, yra apribotas žemiškųjų rėmų. Tiek, kiek jis suvokia ir kiek geba, tiek jis ir perduoda. Aš ieškojau mokytojų visatoje. Man norėjosi, kad mano mokytojas būtų įvaldęs šviesos kūną. Tuomet atsirado Babaždi (dvasinis mokytojas, kuris Vakarų pasauliui tapo ypač gerai žinomas, kai nuo 1970 m. iki 1984 m. Indijoje, Himalajų papėdėje, daugelio šventų nemirtingųjų Indijos jogų gimtinėje, mokė Tiesa, Paprastumu ir Meile grįsti kiekvieną savo poelgį) Tie, kas domisi rebefingu tikrai jį žino. Būtent jo dėka ir atsirado rebefingas, jis mokė rebefingo technikos Leonardą Orrą (refefingo pradininkas, kuris kvėpavimo mokėsi rytuose pas Babadži). Aš pradėjau jausti Babaždi, su juo bendrauti kitu, nežemišku lygmeniu, nes jis kūną tai materializuoja, tai dematerializuoja. Taigi savo mokytojus pasirinkau žmonėms gan neįprastu būdu, nes man jų, esamų šiame pasaulyje, nebe užteko.
– Ar šie mokytojai mirę?
Jie nėra mirę, jie pakilę. Kaip Kristus, kuris yra įvaldęs šviesos kūną. Tai reiškia pakilimą. Jie nugalėjo mirtį. Jie nemiršta niekada ir yra jauni bei primena žmonijai apie mūsų didžius gebėjimus. Aš norėjau tokio mokytojo, kuris buvo pasiekęs visišką laisvę.
– O kaip jūs juos suradote?
Turėjau tokią svajonę ir kaip dažnai sakoma, kai mokinys yra pasiruošęs, mokytojas ateina pats. Tokių mokytojų mes nesurasime, neturėdami tokios pat laisvės kaip jie. Tiesiog, kai tavo širdis šaukiasi, jie ateina patys. Mums nesvarbu ar mokytojas yra čia – žemėje, ar mokytojas yra laisvas ir iššokęs iš reinkarnacijų rato. Jis vis tiek yra.
– Gal galite papasakoti šiek tiek plačiau apie šiuos mokytojus?
Tai – Babadži, Ramta ir senolės. Senolės moko apie moterišką energiją. Jos mano gyvenime atsirado, kai pradėjau domėtis kiek aš esu moteriška ir kiek moteriškosios energijos manyje yra sužeista. Jos mokė ir moko moteriškų dalykų, šviesos tinklo meditacijų. Apie Babadži galima susirasti daug informacijos Google sistemoje. Kaip jis atrodė, ko jis mokė. Babadži 25-erius metus turi kūną, 25-erius – būna kitoje erdvėje. Šiuo metu jisai moko be kūno. Kuomet aš iš jo mokiausi, jis neturėjo kūno. Apie Ramtą taip pat yra nemažai informacijos, parašyta daug knygų, kuriose yra aprašyti jo pokalbiai. Apie senoles taip pat yra trys knygos.,,Atsisakykite įpročio mirti“ tapo viena svarbiausia knyga mano gyvenime. Joje daug parašyta apie rebefingą ir Babadži. Rekomenduoju ją tiems, kas domisi dvasiniais dalykais.
– Kaip ir kada pradėjote mokyti kitus jogos?
Po ilgų metų užsiimant joga, žmonės vienas po kito pradėjo manęs prašyti, jog pamokyčiau ir juos. Taip viskas savaime ir išėjo. Vienu metu namuose vesdavau užsiėmimus į kuriuos susirinkdavo po penkiolika žmonių.
Rebefingas
– Kodėl ir kada nusprendėte tapti rebefingo mokytoja?
Joga mano gyvenime užėmė labai daug vietos, o rebefingas tuo tarpu visą laiką ėjo paraleliai. Dirbant jogos mokytoja, mokiau meditacijos, tačiau vieną dieną pajutau, jog įužsiėmimus reikia įtraukti ir rebefingą. Tuo metu jau daug metų praktikavau šį giluminįkvėpavimą. Rebefingu užsiiminėju panašiai tiek pat metų kiek ir joga. Mano pirmasis rebefingo mokytojas buvo tas pats senos draugės pažįstamas Romualdas ir Panevėžio. Vėliau tik jau išsikvėpavusi ir labiau išmokusi rebefingo technikų, atsirado Babadži. Praktikuojantis ir mokinant kitus jogos, su metais mano vidinis balsas patarė man labiau susikoncentruoti ties rebefingu. Tiesą pasakius, tai buvo Babadži. Jis man tarė, jog turiu mokyti kitus rebefingo, o ne tik jogos.
– Ar turite šiandien mentorių? Ar vis dar mokinatės rebefingo ar kitokio kvėpavimo paslapčių?
Ne, nesimokinu. Man viskas aišku. Šiandien aš pati esu mentorė. Kartais atvažiuoja žmonės iš užsienio, taip pat atvažiuoja rebeferiai iš kitų Lietuvos miestų, kurie su manimi tobulinasi. Pas mane yra atsidaręs kanalas, per kurį aš viską matau. Dažnai į užsiėmimus ateina žmonės su didelėmis problemomis – sergantys onkologinėmis ligomis, depresijomis. Esu turėjusi nemažai sudėtingų atvejų. Visuomet jaučiu ką turiu daryti, kaip tą žmogų vesti, kaip giliai jam reikia kvėpuoti. Iš kur aš tai žinau, nežinau. Jaučiu viską jutimais. Žmonės pasveikta, susitvarko ir ateina pas mane sakydami: ,,Pasidariau tyrimus ir jokios onkologinės ligos nebėra“.
– Dėl kokių priežasčių dažniausiai žmonės ateina į rebefingo sesijas? Ar tie, kuriuos kamuoja bėda, ar tie, kuriems tik šiaip smalsu?
Smalsumo vedini pradėjo eiti visai neseniai, nes rebefingas pasidarė gana populiarumas. Apie jį šneka per televiziją, rašo spauda. Nedidelė dalis žmonių ateina pasižiūrėti kas tai yra. Tačiau didžioji dalis žmonių ateina, nes turi problemų. Žmones dažnai kamuoja nerimo ir baimės priepuoliai, jie nejaučia džiaugsmo. Mes kartu ieškome atsakymo, kodėl jie prarado gyvenimo prasmę.
– O dėl ko dažniausiai žmonės nejaučia džiaugsmo?
Jie praranda džiaugsmą, nes nejaučia savo vidaus. Žmonės, rodos, yra viskuo aprūpinti materialiai, tačiau viduje – tuščia. Aš jaučiausi lygiai taip pat, kai turėjau verslą, pinigų, tačiau buvau nelaiminga. Ar kai stojau į geodeziją, nes nenutuokiau ką gyvenime noriu veikti. Mūsųsiela ir dvasia veda į tai, kad materialus pasaulis turi teikti džiaugsmą, tačiau mes nesame materialūs, mes turime pažinti ir jausti save. Kai pradedame ieškoti savęs, jausti savo vidų, pradedame jausti džiaugsmą. Neįmanoma jausti džiaugsmo, turint nukreiptą žvilgsnį tik įišorę. Tačiau, kai mūsų žvilgsnis yra ir viduje, ir išorėje, materialus pasaulis tampa paprastas ir lengvas. Atsiranda dvasinio ir materialaus pasaulio vienovė.
– Kiek maždaug reikia rebefingo sesijų, norint pajusti pozityvų rezultatą?
Rezultatai pasijunta gana greitai. Net ir tiems, kas turi rimtų problemų ar ligų. Po maždaug šeštos ar septintos sesijos jaučiama išties didelė pažanga. Iš tikrųjų rezultatą galima pajusti ir po pirmos sesijos. Būna, jog po jos, žmonės atsibudę man sako: ,,Sigita, jaučiau tokįlengvumą, ramybę. Buvo taip gera, nenorėjau, jog tai baigtųsi“.
Rebefingo privalumai ir gydymo savybės
– Galite plačiau papasakoti kas vyksta su žmogumi rebefingo sesijos metu?
Su žmogaus siela ir dvasia viskas būna gerai, tačiau kadangi dažniausiai jis savo vidaus negirdi, rebefingo sesijos metu vyksta tam tikri dalykai su kūnu. Pirmiausia, kai pakeičiame kvėpavimo kryptį ir pradedame akcentuoti įkvėpimą, į mūsų fizinį kūną, emocijas, į mintis ir įprotą, patenka ne tik deguonis, tačiau ir Prana (gyvybinė energija). Būtent ji ir turėtų mus laikyti sveikus, gyvybingus ir laimingus. Taigi, kai ji patenka, ji turi laisvai pratekėti, tačiau kadangi mūsų prote yra nusėdusių daug neteisingų nuostatų (įvairūs vertinimai, kritika, pasipriešinimas), jie sudarė blokus. Šiai energijai nebe išeina taip lengvai pratekėti. Vyksta skausmingų ir užslopintų emocijų valymas. Atsikėlęs žmogus kartais būna piktas ar nusiminęs, nes šios energijos būna tiek daug, kad ji dominuoja. Rebefingo sesijos metu vyksta energijų pasikeitimas ir jų išvalymas. Tai labai paprastas fizinis dėsnis, kuris teigia, jog energija ne iš niekur neatsiranda ir ji niekur nedingsta. Vienos rūšies energija pavirsta į kitąenergiją. Atėjusi aukštesnio dažnio energija (prana – džiaugsmo ir meilės energija) randa žemesnio dažnio energiją (pyktį, baimę, skausmą) ir ją pakeičia į meilę. Matote, baimė ir liūdesys turi žemesnę vibraciją nei meilė ar džiaugsmas, ir kai mes teisingai kvėpuojame, stipresnė energija nugali silpnesnę. Tai kas buvo pyktis – pavirsta į meilę. Mes šias teritorijas tiesiog išsivalome. Jei prieš tai mes neprižiūrėjome savo vidinių namų, buvome juos apleidę, tai sesijos metu, padavę namams švaraus oro, juos išvalome. Lygiai tas pats vyksta ir su fizinio kūno ląstelėmis. Daug kartų pakartota neigiama emocija fiziniame kūne turi savo buveinę: įsitempę pečiai, kaklas ar nugara. Tam tikra psicho emocija, apsigyvena tam tikrose stuburo slanksteliuose, raumenyse ar vidaus organuose. Susikaupus skausmui, baimei ar pykčiui, mums pradeda skaudėti kurią nors kūno vietą. Tačiau, nebelikus blogai emocijai, fiziniame kūne jos taip pat nebelieka ir laimingas bei kūrybingas žmogus tampa atsipalaidavęs, jam nieko nebeskauda.
– Vienoje rebefingo sesijoje, kurioje lankiausi, Jūs naudojote gongus ir muziką. Ar vartojate kokias nors medžiagas, arbatas ir kitas pagalbines priemones?
Jokių stimuliuojančių dalykų iš išorės nenaudoju. Kai pradėjau eiti šiuo keliu, buvo visokių pasiūlymų, kaip pavyzdžiui vartoti ajavaska – (haliucinogeninis gėrimas, gaminamas iš svaigiojo kvaitulio) ar kitų medžiagų, tačiau vidinis balsas sakė, kad mano vidinei šviesai nereikia jokių papildomų stimuliatorių iš išorės. Klausiau savo vidaus ir širdies. Ėjau tikslo link mažais žingsneliais ir nedėjau į burną jokių stimuliatorių. Tikiu, kad už viską gyvenime reikia susimokėti, išskyrus savo vidinę šviesą. Ji yra mūsų prigimtis ir kad ji atsiskleistų mums nereikia vartoti jokių papildomų medžiagų. Mes niekada nieko nevartojame išskyrus mėtų, ramunėlių ar beržų lapų arbatas.
– Ar tai saugu? Ar visi gali dalyvauti rebefingo sesijose?
Tai visiškai saugu ir visi gali tai praktikuoti. Visi mes kažkada taip kvėpavome, kuomet buvome kūdikiai. Rebefingu labiausiai reikėtų kvėpuoti sunkioms ligoms sergantiems ligoniams, nes jiems labiausiai reikia šios gyvybinės energijos.Sistema nenori paleisti žmonių įsitikinimų apie rebefingą. Jei žmogus bus sveikas, sąmoningas, neliks vaistų pramonės bei daugelio kitų verslų. Žmonės nebus taip lengvai valdomi, nes kaip žmones lengviausia valdyti? Per baimę. ,,Nedarykit, tai nesaugu. Jus gali kažkas ištikti“ tokiais ir kitais panašiais žodžiais dažniausiai gąsdinami žmonės.
– Šiandien žmonės, rodos, labiau nei bet kada nori išmokti būti sąmoningais, sveikai gyventi, domisi joga ir meditacija. Visame pasaulyje daugėja rebefingo mokytojų. Ar nuo to nenukenčia šios praktikos kokybė?
Žinoma nukenčia, nes yra žmonių, kurie veda rebefingą, tačiau jie nėra tikrieji specialistai. Dažnai sulaukiu klausimų iš žmonių, ar jiems eiti pas vieną ar kitą rebeferį. Ir jei aš tikrai žinau, jog šis žmogus nėra geras mokytojas, taip ir pasakau. Kai prekė ar paslauga pasidaro labai paklausi ir žmonės masiškai pradeda kažkuo domėtis (šiuo atveju rebefingu), visuomet atsiranda gerų ir nelabai gerų specialistų. Tačiau taip yra visur, su visomis specialybėmis. Žinau ir tokių atvejų, kai kiti palanko rebefingo kursus ir gavę diplomą tampa „rebeferiais“. Tačiau nuo tokių atvejų nepabėgsi ir aš žmonėms visuomet patariu klausytis savo širdies balso.
– Ką, jūsų nuomone, rebefingas Jums suteikė?
Viską. Pirmiausia aš tapau sąmoninga. Aiškiai pradėjau suvokti dalykus, apie kuriųegzistavimą, kai esi nesąmoningas net nenutuoki. Pradėjau suvokti visatos dėsnius, kaip viskas veikia, pradėjau jų laikytis. Fiziniame kūne tapau sveika.
– Ar jūs nesergate? Kada paskutinį kartą sirgote?
Nežinau. Kartais būna, jog žiemą pradeda skaudėti gerklę, tačiau aš atradau eterinius aliejus, kurie man padeda ir žinokite, neprisimenu kada paskutinį kartą sirgau.
– Kur save matote po penkerių ir dešimties metų?
Visas šis procesas ir mano augimas keičiasi. Jis auga, tačiau kur jis mane nuves, aš nežinau. Žinau kur noriu, jog jis mane nuvestų, tačiau kada ir kaip tai įvyks – nežinau. Tai yra mano sielos ir dvasios vedimas, o aš tiesiog klausausi ir einu. Turiu galutinį tikslą, bet ne planą. Noriu, kad žmonės taptų laimingi, kad gyventų džiaugsme, nustotų rinktis skausmą, kančią, nes visi nuo to labai pavargo. Tik dėl to, jog rebefingas yra veiksmingas, jis ir tapo toks populiarus. Mano sesė, kuri yra kineziterapiautė,kartą paklausė manęs ar tikrai rebefingas padeda žmonėms. Ji vis masažuoja ir masažuoja tuos pačius žmones, o šie vis grįžta su tais pačiais skausmais. Rebefingas tikrai padeda ir žmonės sesijose pasveiksta. Mano siekis, kad Dievulis ir Visata per mane padėtų kuo daugiau žmonių, todėl aš meldžiuosi ir prašau, kad Dievas vestų pas mane žmones, kuriems aš galiu padėti. Noriu po savęs palikti gražų šleifą, pilną laimingų ir džiaugsme gyvenančių žmonių. Tokį tirštą, kaip paukščių takas, esantis danguje šiuo metų laiku – ryškus ir tirštas nuo ryškiai šviečiančiųžvaigždžių.
Kas nori sužinoti daugiau apie Sigitą Šadauskienę ir jos vedamus kursus, stovyklas ir individualius susitikimus, jos socialinių tinklų paskyros: