Sudėtingiausio kūno raumens – proto – treniravimosi meistras Arnoldas Schwarzeneggeris
Arnoldas Schwarzeneggeris Šaltinis: Flickr
Jei gali tai įsivaizuoti, tu gali tai pasiekti“ – Arnoldas Schwarzeneggeris
Ištrauka iš el. knygos “4 tikros garsių žmonių biografijos”
Arnoldas Schwarzeneggeris yra vienas žymiausių kultūristų pasaulyje, nuostabus veiksmo filmų ir komedijų aktorius ir buvęs politikas. Tačiau mažai kas žino, kokia buvo jo vaikystė ir kas lėmė jo pasirinkimus.
Jis, kaip ir paprasti mirtingieji, vaikystėje turėjo savų herojų, kurie visiems laikams pakeitė jo gyvenimą. Arnoldas pasakoja, kad būdamas penkiolikos vieną lapkričio dieną pamatęs Muscular Builder žurnalo numerį, kuriame puikavosi tuometinis kultūrizmo karalius Regis Parkeris. Straipsnį apie kultūristo gyvenimo istoriją paauglys perskaitė su dideliu nekantrumu nuo pat pradžios iki galo.
Pasirodė, kad Parkeris augo vargingoje šeimoje, Anglijoje, Lydsomiestelyje, ir tapęs „Mr Universe“ konkurso nugalėtoju buvo pakviestas į JAV. Vėliau jam buvo pasiūlyta filmuotis Romoje, atlikti pagrindinį vaidmenį filme apie Heraklį. „Ši istorija mane taip įkvėpė, kad nuo to momento aiškiai žinojau, kuo noriu būti. Ši tiksli vizija įsirėžė man į mintis taip stipriai, kad užsimaniau tapti naujuoju Regiu Parkeriu ir gyventi Amerikoje“ ‒ teigė Schwarzeneggeris.
Tą dieną Arnoldo gyvenimas pasikeitė. Jis įgavo tikslą, ir tai buvo jo kelionės į sėkmę pradžia. Tačiau jaunuoliui teko nemažai patirti, kad įrodytų sau ir aplinkiniams, jog nėra pamišęs.
1. Vaikystė Austrijos kaime
,,Aš skurdžiai gyvenau vaikystėje, tačiau buvau turtingas, nes turėjau svajonę. Svajonę tapti geriausiu kultūristu pasaulyje iršios karjeros dėka užkariauti kino industriją“, – Arnoldas Schwarzeneggeris
Žymusis filantropas verslininkas Dan’as Pena yra pasakęs: „Žmonės tampa sėkmingi arba iš nevilties arba iš įkvėpimo.“ Arnoldo atveju turėjo įtakos abu šie faktoriai. Sunkios pokario sąlygos (Shwarzeneggeris gimė 1947 m. liepos 30 d.) ir griežto policijos komisaro tėvo auklėjimas pastūmėjo jį dirbti dar sunkiau ir kuo greičiau palikti namus. „Vaikystėje, pamenu, neturėjome tokių dalykų kaip tualetas, dušas, karštas vanduo ar šaldytuvas“, ‒ rašė jis autobiografinėje knygoje „Viską prisiminti: neįtikėtina tikra mano gyvenimo istorija“ (Total Recall: My Unbelievable True Life Story). Tačiau taip gyveno ne tik jaunojo austro šeima. Tokiomis sąlygomis gyveno daugelis jo kaimynų. Vis dėlto toks gyvenimas kurstė Arnoldo troškimą sunkiai dirbti ir pasiektį sėkmę. Jis nuo vaikystės jautė, kad jo misija šioje žemėje svarbesnė nei darbuotis fabrike. Berniukas darbo nebijojo, atvirkščiai, jis norėjo dirbti. Ir taip stipriai degė aistra, kad niekas negalėjo užgesinti jo noro gyventi geriau.
Schwarzneggerio gyvenimo istorija prasidėjo, kai jo tėvas Gustavas vedė merginą Aurelią, kuri buvo net penkiolika metų už jį jaunesnė. Jiedu susilaukė dviejų berniukų: pirmagimio Meinhardo ir Arnoldo. Būsimasis kultūristas gimė ir augo mažame Austrijos miestelyje Thale. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai triuškinamai pralaimėjus, Europos šalys gerokai nusilpo ir tapo priklausomos nuo JAV paramos. Prasidėjo ir tęsėsi šaltasis karas. Prireikė nemažai metų, kol žmonės ir valstybės atsigavo tiek finansiškai, tiek moraliai.
Okupuota pokario Austrija buvo suskirstyta į keturias sąjungininkų zonas, kontroliuojamas britų, amerikiečių, prancūzų ir sovietų. Tik po gero dešimtmečio, 1955-aisiais, Austrija paskelbta visiškai nepriklausoma valstybe. Pokariu Vokietijos, Austrijos ir Graikijosekonomika augo lėtai, nes šias šalis karas buvo nualinęs labiausiai. Labai trūko maisto, grėsė badas. Šalyje vyravo depresija ir alkoholizmas.
Arnoldo tėvas dirbo policininku, o mama namie rūpinosi berniukais. Daug vėliau, jau būdamas žymus aktorius, Barbaros Walters pokalbių laidoje Schwarzeneggeris prisipažino, kad diena, kai jų šeima įsigijo šaldytuvą, buvo tikra šventė. Jis pasikvietė draugų į svečius tik tam, kad parodytų naująjį šeimos pirkinį.
Pokaris gerokai paveikė ano meto šeimų gyvenimą. Arnoldo namuose nebuvo vandens, tad jo atsinešti reikėdavo iš šulinio. „Pamenu, iki artimiausio šulinio buvo nemažas kelias, tad visuomet stengdavomės naudoti kiek įmanoma mažiau vandens, kad kuo rečiau tektų jo atsinešti, – kalbėjo Arnoldas Timo Ferisso tinklalaidėje. ‒ Prausdavomės visi tuo pačiu vandeniu. Pirmoji, žinoma, būdavo mama, tada ‒ tėvas, brolis ir paskutinis likdavau aš, jauniausias iš šeimos. Vanduo tuo metu jau būdavo tamsus.“
Arnoldo tėvai rūpinosi šeima kaip tik išgalėjo. „Kai mudu su Meinhardu dar buvome visai maži, brolis susirgo pneumonija, pasakojo man mama, ‒ rašė Schwarzeneggeris. ‒ Mama užsivyniojo jį ant nugaros ir per didžiausius žiemos šalčius keturias mylias nešė į ligoninę kitoje kalno pusėje. Mums paaugus ji taip pat dažnai primindavo, kaip sunkiai gyvenome. Jai dažnai tekdavo eiti per žmones ir prašyti maisto. Kartais jos nebūdavo namie po kelias paras.“
Būsimojo kultūristo tėvai labai mylėjo vienas kitą. Tai jam liudijo smulkmenos ‒ mama, nešdavusi tėvui kavą, arba tėvo jai dovanojamos dovanėlės. Savo meile jie dalijosi ir su berniukais. Tačiau Arnoldo tėvas mėgdavo išgerti. Kartą per savaitę, dažniausiai penktadieniais, Gustavas grįždavo namo girtas. Dažniausiai jis prisigerdavo su vietiniais vyrais‒ mokyklos direktoriumi, kunigu ar kolegomis policininkais. Arnoldą ir Meinhardą pažadindavo triukšmas.
Tėvas šaukdavo ant mamos, kupinas pykčio trankydavo viską aplink, bet kitą dieną vėl būdavo geras ir lyg niekur nieko vesdavosi sūnus pietų tarsi norėdamas atpirkti kaltę dėl praėjusios nakties. „Tik užaugęs supratau, kodėl jis tiek gerdavo. Jam teko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėti. Gyventi bijant, kad Rusija bet kada gali užimti Austriją ir paimti visus vyrus į karo tarnybą, turėjo būti nelengva“, ‒ dėstė Arnoldas autobiografijos knygoje.
1.1. Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusio karininko auklėjimas
Nuo pat ankstyvos vaikystės Arnoldas buvo aktyvus berniukas. Jis siekė būti geriausias. Kiek save atsimena, jis visuomet jautė, kad gimė ir augo ne ten, kur turėjo. Grahamo Bensingerio pokalbių laidoje Schwarzeneggeris teigė, kad Austrija yra graži šalis, bet jam ten buvo per ankšta. Berniuką žavėjo drąsūs vyrai, turintys galią, panašūs į matytus kino teatrų ekranuose. Jam patiko dideli miestai, dideli tiltai, o ne tos mažos apylinkės, kur jis augo.
Tėvai vaikams stengėsi įdiegti tokias vertybes kaip darbštumas, disciplina, patvarumas ir paklusnumas. „Augdami mudu su broliu visuomet turėdavome mums skirtus darbus ir griežtą dienotvarkę – rašė Arnoldas savo knygoje. ‒ Keltis reikėdavo šeštą ryto ir parnešti pieno. Kai paaugome, taip pat turėdavome užsidirbti pusryčius sportuodami – atlikdami tam tikrą skaičių pritūpimų ir atsilenkimų. Nuo penkiolikos metų turėjau mokėti tėvams už tai, kad gyvenu pas juos. Taip jie stengėsi mudu su broliu motyvuoti pradėti anksti dirbti ir užsidirbti. Pamenu, aš to nekenčiau. Nė vienas iš mano draugų nieko neturėjo mokėti savo tėvams, tik mes. Tai tik dar labiau sužadino manyje norą kuo greičiau palikti namus“, – teigė Arnoldas Besningerio pokalbių laidoje.
Schwarzeneggeris darbo nesibaidė. Nuo dvylikos ar trylikos metų jau dirbo stiklo fabrike. Jo darbas buvo šluoti stiklų šukes. Atlyginimą gaudavo tokį pat kaip ir ten dirbantys suaugusieji. Už gautus pinigus vaikas galėdavo nusipirkti sau sportinių drabužių ar dviratį, kuriems tėvai neturėjo pinigų.
Tėvas treniravo ne tik sūnų fizinį patvarumą, bet ir protą. Kiekvieną sekmadienį po bažnyčios vesdavosi vaikus stebėti, kaip jis dirba. Dienai baigiantis jie turėdavo parašyti dešimties puslapių esė ‒ ką nuveikė tą dieną. Tėvas atidžiai perskaitydavo jų rašliavą ir, jei šie pridarydavo gramatikos klaidų, tas vietas turėdavo perrašyti 50 kartų.
Tuometis vaikų auklėjimas Austrijoje šiandien būtų traktuojamas kaip smurtas prieš vaikus. Fortune žurnalo interviu 2004 m, Arnoldas teigė, kad dažnai tėvas jį tampydavo už plaukų ir mušdavo diržu. Taip auklėjami buvo ir kaimynų vaikai. „Toks buvo tų laikų žmonių mentalitetas, – kalbėjo A. Schwarzeneggeris. ‒ Žmonės nesistengė auginti vaikų siekdami atskleisti jų individualumą. Visi buvo auginami vienodai. Aš nenorėjau būti toks kaip visi kiti. Aš neatitikau tų laikų standartų. Tad kiekvieną kartą, kai būdavau mušamas ar kai man buvo sakoma, kad neįstengsiu padaryti to ar ano, atsakydavau, kad ilgai čia neužsibūsiu, greitai išvažiuosiu ir tapsiu turtingas.“ Žinoma, tuo metu jis dar neturėjo jokio tikslaus plano, tik didelį norą.
Būsimasis kultūristas autobiografinėje knygoje pasakojo, kad būdamas vaikas mėgdavo užsivilkti tėvo policininko uniformą ir didžiuodamasis stebėdavo save veidrodyje. ,,Gaila, tačiau tėvas neturėdavo kantrybės išklausyti mūsų su broliu bėdų“, – rašė Arnoldas knygoje. „Niekuomet nesijaučiau užtektinai geras, protingas ar stiprus, nes jis niekad mūsų nepagirdavo, tik pasakydavo, kad galime padaryti geriau. Mudu su broliu dažnai konkuruodavome, bet dažniausiai nugalėdavo jis, nes buvau metais jaunesnis.“
Ne viename interviu žymusis sportininkas teigė, kad nepaisant griežto auklėjimo labai mylėjęs savo tėvą. Tik tėvų dėka jis užaugo toks, koks yra šiandien: nuo vaikystės labai norėjo įrodyti visiems, ko yra vertas. Taip pat teigė, kad suaugusieji, nors buvo per griežti ir naudojo fizinę jėgą, vis dėlto išmokė disciplinos.
Vaikas visuomet būdavo užimtas ir prižiūrimas. Namie po pamokų jo laukdavo mama, padėdavusi atlikti namų darbus, o vakare iš darbų grįžęs tėvas berniukus lavindavo įvairiais sportiniais užsiėmimais. Arnoldas jaučiasi dėkingas tėvui ir už patarimą, kuriuo vadovaujasiiki šiol: ,,Arnoldai, kad ir ką gyvenime darytumei, stenkis būti naudingas“.
Gustavui pavyko vaikams įdiegti meilę sportui. Meinhardui visai neblogai sekėsi boksas, o Arnoldui ‒ futbolas. Tai, kad Schwarzeneggerio brolis buvo vyresnis ir kiek didesnis, berniuką tik dar labiau motyvuodavo stengtis visose srityse, įskaitant ir sportą.
A&E Jack Perkins dokumentiniame filme apie Schwarzeneggerį jo vaikystės draugas Albertas Busekas teigė, kad berniukų tėvas labiau simpatizavo vyresnėliui. Jam viskas būdavo leidžiama ir atleidžiama. O su Arnoldu buvo elgiamasi griežčiau.
,,Ilgainiui tėvai vis daugiau laiko ėmė skirti mano broliui ir vis mažiau man, – rašė Arnoldas prisiminimų knygoje. ‒ Vieną vasarą buvau išsiųstas dirbti pas krikštamotę ir grįžęs sužinojau,kad tėvai su Meinhardu be manęs buvo išvykę į ekskursiją. Tai mane labai nuliūdino.
Kuo toliau, tuo labiau berniukų interesai ėmė skirtis. Arnoldas pradėjo domėtis svarmenų kilnojimu, o Meinhardas, kaip ir tėvas, kasdien užsivilkdavo baltus marškinius ir kratydavosi bet kokio fizinio darbo. ,,Tėvai tikėjosi, kad brolis taps inžinieriumi, o aš ‒ mechaniku, staliumi arba policininku“, – rašė Arnoldas knygoje.
Jei tik tėvai būtų žinoję, kad jokiu staliumi jaunasis Schwarzeneggeris netaps, ir jo „kvaili“ plepalai apie sportininko karjerą vieną gražią dieną išsipildys!..
2. Kultūrizmo atradimas
1962-ieji Arnoldo gyvenime buvo lemtingi. Tais metais, būdamas penkiolikos, jis…
PILNĄ BIOGRAFIJĄ, KURIOJE DETALIAI APRAŠYTA ARNOLDO SCHWARZENEGGERIO GYVENIMO ISTORIJA RASITE MANO EL. KNYGOJE “4 TIKROS GARSIŲ ŽMONIŲ BIOGRAFIJOS”.
