„Vilties kelias. Po dešimties metų” knygos apžvalga

Lietuvai labai trūksta vilties ir tikėjimo. Tad ryžausi išleisti savo atsiminimus: jeigu jie sustiprins nors vieno – ypač jauno – žmogaus viltį, jau nebus neprasmingas ir mano pasakojimas, kaip Sibiro tremtinių vaikas, paveldėjęs vien savo tėvų moralinius principus, nuėjo ilgą kelią nuo kieto gulto nešildomame kumetyne iki tviskančių maharadžos rūmų ir prestižiškiausių Amerikos klubų“

Dar kartą įsitikinau, jog jei knyga ir nėra Lietuvos TOP knygų sąraše ar apie ją nerašo nei vienas bookstagrameris, tai dar nereiškia, jog kūrinys yra prastesnis už bestselerius.

Mano nuomone, knyga „Vilties kelias“ yra daugelio dar neatrastas lobis. Ji patiks visiems, kurie:

• domisi Lietuvos verslininkais ir jų biografijomis,
• domisi XXa. Lietuvos istorija, ypatingai laikmečiu, kuomet vyko Antrasis pasaulinis karas.

Šioje trumpoje apžvalgoje per daug neišsiplečiant noriu supažindinti Jus su knygos puslapiuose nugulusia vienos šeimos istorija. Knygoje aprašyti garsaus Lietuvos išeivijos verslininko Juozo Kazicko gyvenimo atsiminimai.

„Vilties kelią“ verta perskaityti jau vien dėl Lietuvos istorinio pažinimo. Čia detaliai aprašyta rusų ir vokiečių Lietuvos okupacija. Skaitant, rodos, atsiduri Vilniaus gatvėse 1940-aisiais metais ir iš arti pamatai kaip karas pamažu atslinko iki Lietuvos ir ją suniokojo. Tuomet supranti kodėl dauguma žmonių neturėdami kito pasirinkimo pabėgo iš mylimos tėvynės.

Kazickas buvo vienas iš daugelio, palikusių Lietuvą. Tuščiomis kišenėmis jis atvyko į Ameriką ieškoti laimės. Ir jam pavyko. Jis tapo turtingiausiu lietuviu, smarkiai prisidėjusių prie atkurtos nepriklausomos Lietuvos populiarinimo.

Skaitant knygą, labiausiai įstrigo verslininko gera ir didelė širdis. Jis visuomet padėdavo kitiems. Nesvarbu ar turėjo daug, ar mažai. Tai buvo viena iš jo „sėkmės paslapčių“. „Darydamas ką nors, kas naudinga ir kitiems, kuri tarp žmonių savotišką magnetinį lauką – kūrybinę energiją, persiduodančią iš vieno kitam, – teigė Kazickas. – Toji energija galiausiai grįžta iš kitų, praturtindama ir tave. Tai gyvenimo tiesos, kurias paveldėjau iš tėvų.“

Smagaus skaitymo.

P.S. Nepatingėkite perskaityti viso straipsnio, nes teksto gale Jūsų laukia maža staigmena!

Juozo Kazicko gyvenimas iki Antrojo pasaulinio karo

Kaip jau minėjau, J. Kazickas buvo turtingas žmogus. Jis į Lietuvą pritraukė nemažai paramos iš Vakarų pasaulio, taip pat ir iš savo paties sukurto šeimos fondo, pavadinimu „Kazickų šeimos fondas“.

Vis dėlto Juozo gyvenimas ne visada buvo sotus ir džiaugsmingas. Jis gimė 1918 metais Rusijos glūdumoje, Čiornaja Padinos kaime. Ištikus badui, kai Juozui buvo ketveri metukai, jo šeima nusprendė palikti Rusiją ir grįžti į gimtąją Lietuvą. Vėliau panašus likimas ištiko ir Juozo dukrą Jūratę. Kai jai tebuvo ketveri metukai, šeima pasiekė JAV krantus, kur pradėjo naujo gyvenimo etapą.

Juozas Kazickas knygoje aprašė kaip sunkiai vertėsi jo šeima 1922 metais atvykus gyventi į Lietuvą. „Name nebuvo nei krosnies, nei langų, nei durų. Pirmąsias naktis tekdavę miegoti susisupus į patalus, gultą iš anksto sušildžius laužo liepsnose įkaitintom plytom.” Visai šeimai teko miegoti ant aslos – kurį laiką jie neturėjo lovų. O patalpos pirmajai žiemai atėjus vis dar nebuvo šildomos.

Gyvenimas, Juozui pamažu klostėsi vis geriau ir geriau. Jis puikiais įvertinimais baigė mokyklą, įstojo mokytis į universitetą ir ten sutiko savo gyvenimo meilę – Aleksandrą. Vis dėlto jo gyvenimas amžiams pasikeitė, kai jam dar bestudijuojant universitete prasidėjo Antrasis pasaulinis karas…

Sovietų ir vokiečių okupacija

Buvome vilkstinė sunerimusių sielų, dvidešimt vienas žmogus: vyrai, moterys ir vaikai, arklių tempiamuose vežimuose su gale vedama karve, per tamsius miškus judantys vakarų link, tolumoje aidint artilerijos šūviams“

Sovietų okupacija nacionalizavo gyventojų turtą ir negailestingai trėmė visus, kurie nepalaikė jų šalies vadovo Stalino valdžios. Norėdamas prisidėti prie išsilaisvinimo, jaunasis Juozas įstojo į pasipriešinimo judėjimą ir dėl to jam kilo didelis pavojus. Žmonės, kurie priešinosi sovietizacijai buvo ištremiami. Netrukus Kazicką pradėjo sekti ir šnipinėti darbe. Juozo ir Aleksandros draugai bei kolegos vienas po kito dingdavo. Žmones tiesiog iškviesdavo į viršininko kabinetą ir iš ten jie niekada nebegrįždavo. Pasirodo juos veždavo į geležinkelio stotį, įgrūsdavo į vagonus ir pradangindavo kažkur Rusijoje.

Netrukus rusus pakeitė vokiečiai. Lietuviai naiviai tikėjosi, jog naujieji okupantai bus geresni, tačiau jie klydo. Vokiečiai buvo šaltakraujai ir bejausmiai. Jie masiškai žudė žydus. Nuvesdavo į miškus moteris, vaikus ir senelius ir ten juos sušaudydavo. Tiesą pasakius, jie sušaudydavo bet kurį žmogų, kuris jiems nors kiek nepatiko ar kėlė nepasitikėjimą.

1944 metais vokiečiams pralaimint karą, link Lietuvos pradėjo artintis rusai. Kazickas žinojo, jog kiekvienas, kuris dirbo valdišką darbą vokiečių okupuotoje Lietuvoje, bus ištremtas ar net sušaudytas. Rusai nebūtų pasigailėję nei Juozo, nei jo šeimos. Vyras nusprendė, jog protingiausia jiems būtų trauktis į Vokietiją. 1944 metų liepos mėnesį Juozo giminė su skaudančia širdimi paliko gimtinę.

„Mes buvome vilkstinė sunerimusių sielų, dvidešimt vienas žmogus: vyrai, moterys ir vaikai, arklių tempiamuose vežimuose su gale vedama karve, per tamsius miškus judantys vakarų link, tolumoje aidint artilerijos šūviams, – rašė Juozas knygoje. – Saugiai atvykome į perkeltų asmenų stovyklas Vokietijoje ir ne vienerius metus gyvenome nežinomybėje.“

Atrasta laimė Amerikoje

Beveik trejus metus pragyvenę įvairiuose karo pabėgėlių stovyklose Juozo šeimai nusišypsojo laimė. Kazickas padavė prašymą studijuoti Yale’io universitete ir jį ten priėmė. 1947-ųjų vasario 2 dieną Kazickai paliko Vokietiją ir atvyko gyventi į Ameriką.

Gyvenimas naujoje šalyje iš pradžių nebuvo lengvas. Tačiau baigęs studijas, Juozas su draugu ėmėsi verslo. 1952-ųjų pradžioje vyrai įkūrė savą anglių eksporto bendrovę ir pavadino ją Vilnių juosiančios upės vardu – „Neris Coal and Carbon Cor- 221 poration“.

Tik gavęs pirmas pajamas iš verslo, Kazickas paaukojo 100$ lietuviškos knygelės  „Ė“ leidimui. Tai buvo pradžiamokslis Lietuvos vaikams, gyvenantiems užsienyje ir neturintiems galimybių mokytis lietuviško rašto. Vėliau gyvenime kuo daugiau J. Kazickas uždirbo, tuo jo įnašai Lietuvos veikloms didėjo. Tokiu būdu, kaip jis pats kartą prisipažino, jis stengėsi išpirkti savo „kaltę“, palikdamas tėvynę.

Juozas per visus gyvenimo Amerikoje metus rėmė Lietuvos švietimo sistemą, kultūrinį gyvenimą, menų pasaulį, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, padėjo Vakarams pripažinti mūsų šalies laisvę. Jo pažinčių dėka, įvyko labai reikšmingi susitikimai su Europos šalių lyderiais. Su Kazimera Prunskiene sutiko susitikti JAV prezidentas George‘as Bush‘as, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as bei Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis.

Pabaigai

Knygos pavadinimas „Vilties kelias“ kilo iš Juozo Kazicko nepalenkiamo tikėjimo, jog viltis, kad ir kokia padėtis atrodytų beviltiška, visuomet yra.

„Lietuvai labai trūksta vilties ir tikėjimo. Tad ryžausi išleisti savo atsiminimus: jeigu jie sustiprins nors vieno – ypač jauno – žmogaus viltį, jau nebus neprasmingas ir mano pasakojimas, kaip Sibiro tremtinių vaikas, paveldėjęs vien savo tėvų moralinius principus, nuėjo ilgą kelią nuo kieto gulto nešildomame kumetyne iki tviskančių maharadžos rūmų ir prestižiškiausių Amerikos klubų,“ – rašė Juozas.

Rekomenduoju perskaityti „Vilties kelią“ atsiminimų knygą visiems, kurie mėgsta įtraukiančias, jautrias ir pamokančias biografijas. Čia rasite visko: gražią meilės istoriją, verslo ir gyvenimo patarimų bei naudingų istorinių faktų.

Keli J. Kazicko patarimai, norintiems gyvenime pasiekti daugiau:

• „Gyvenimas išmokė, kad maži tikslai neretai reikalauja tiek pat pastangų kaip ir dideli. Tad įsitikinau: neverta bijoti net ir didžiausių savo svajonių.“ Dirbdamas Vokietijos pabėgėlių stovykloje, Juozas išsiuntė paraišką dėl galimybės studijuoti į 10 pačius geriausius JAV universitetus (Harwardas, Yale ir kt.). Niekas netikėjo, jog šie prestižiški universitetai jį priims. Jo kolegos patarė bandyti laimę ir stoti į paprastus koledžus, tačiau Juozas nutarė klausyti savo vidinio balso ir nepriimti savo kolegų patarimų. Jo sprendimas buvo sėkmingas.
• „Sėkmė neatsiejama nuo atsakomybės. Kam gyvenimas daugiau duoda, tam tenka ir didesnė atsakomybė. Atsakomybės jausmas labai svarbus versle. Visada sakydavau, kad verslininkas privalo turėti kietą galvą ir minkštą širdį. Vadovaujantis tik kieta galva, galima uždirbti daug pinigų, tačiau kartu gresia prarasti savo veiklos prasmės pojūtį. Grynas savanaudiškumas džiovina sielą ir trukdo žmogui būti laimingam. Vien minkšta širdis versle taip pat nėra geras patarėjas. Reikia mokėti pasakyti ir „ne“. Kitaip gresia nesėkmės. Tik kietos galvos ir minkštos širdies pusiausvyra geriausiai padeda plėtoti ekonominę veiklą visos bendruomenės, šalies labui. Tai verslo ir moralės jungimas.“
• Mokymasis visą gyvenimą – būtina sėkmės dalis, norint sėkmingai plėtoti verslą
• Paskutinis, tačiau ne mažiau svarbus Dr. Juozo Kazicko patarimas: pažintys. Jis nuo pat pradžių suvokė, kas yra pagrindinė verslo sėkmės paslaptis. Šiandien tai vadinama ryšių kūrimu, tačiau jis pažintis plėtė natūraliai, nuoširdžiu noru susipažinti su naujais žmonėmis. Jo šilta asmenybė ir domėjimasis kitais pritraukdavo įvairiausius žmones.

O štai ir maža staigmena, kurią Jums žadėjau straipsnio gale:

Jei Jus sudomino „Vilties kelias“ knygos aprašymas, siūlau nemokamai parsisiųsti ją PDF formatu iš

ČIA.

O jei neturite laiko skaityti 500 puslapių apimties knygos, tačiau norite sužinoti daugiau apie Juozo Kazicko gyvenimą, rekomenduoju paskaityti šį išsamų Delfi straipsnį.