Tomas Kriščiūnas – apie krizes, žlugusį verslą, padarytas klaidas ir patarimus norintiems šiandien išsikapstyti iš skolų
Su verslininku ir knygos „500 dienų su Saudo Arabijos princu“ autoriumi Tomu Kriščiūnu susiskambinome jam esant Bahreino karalystėje. Būtent ten šiuo metu vyras dirba ir leidžia savo karantino dienas. Pokalbis sukosi apie šiandieninę keblią situaciją pasaulyje ir pasaulinę finansų krizę, kuri įvyko 2008 metais. Verslininkas prieš dešimtmetį nesugebėjo išlaikyti savo verslo, tačiau pasimokęs iš klaidų, bankrutavęs, viską praradęs ir įklimpęs į skolas, jis sugebėjo vėl atsistoti ant kojų ir sužydėti. Dvigubai stipriau.
Kaip jam tai pavyko? Pasirodo, jei atidžiai klausytumėmės, net pati gamta dažnai mums siunčia atsakymus. Tomui padėjo netyčia laiku įjungta radijo stoties laida, per kurią jis išgirdo kitų žmonių patarimus ar filme išgirsta viena frazė, kuri padėjo suprasti ką reikia daryti toliau. „Išeitis visada yra. Net atrodytų iš pačios beviltiškiausios situacijos. Visada. Žinau ką kalbu – pats visa tai praėjau“, – įsitikinęs Tomas.
Perskaitę šį interviu, jūs sužinosite:
- kodėl Tomas Kriščiūnas 2008 metais nesugebėjo išsaugoti verslo ir kokias darė klaidas
- kas jam padėjo išsikapstyti iš depresijos ir finansinių skolų
- kokių patarimų jis turi visiems, svarstantiems kaip šiandien gelbėti savo verslus.
KAVOS VERSLAS. KLAIDOS, PADARYTOS KURIANT VERSLĄ
Buvau aklai įtikėjęs visokiais pseudokoučeriais. Maniau, kad viskas turi būti taip, kaip surašyta knygose ar išdėstyta kursuose. Tiesa tai, jog versle reikia vadovauti savo galva.
Sveiki, Tomai. Šiandien esate laimingas, turite šeimą ir sėkmingą verslą. Tačiau grįžkime šiek tiek į praeitį. 2006-2008 metai. Įkūrėte kavos tinklų verslą. Viskas, rodos, ėjosi kaip sviestu patepta. Tačiau prasidėjus krizei, jums verslo išsaugoti nepavyko. Ką darėte ne taip?
Prieš įkurdamas kavinių verslą turėjau puikų darbą. Dirbau tarptautinės įmonės DHL Lietuva pardavimų vadovu. Netgi gavau pasiūlymą užimti generalinio direktoriaus poziciją. Vis dėlto labai norėjau savo verslo. Taigi netrukus ėmiau pardavinėti kavos aparatus. Buvau tokios nuomonės, jog investuoti ir plėstis yra normalu. Iš turėtų ekonomikos žinių, kurias įgijau baigęs vadybos ekonomikos magistrantūrą bei iš įvairių perskaitytų knygų buvau susidaręs nuomonę, jog reikia maksimaliai investuoti ir nestovėti vietoje.
Planavau investuoti pinigus, kurie pas mane grįžtų po penkerių ar dešimties metų. Dabar galiu pasakyti, jog toks mąstymas buvo ir yra klaidingas. Ilgalaikes investicijas sau gali leisti nebent dideli magnatai. Buvau aklai įtikėjęs visokiais pseudokoučeriais. Maniau, kad viskas turi būti taip, kaip surašyta knygose ar išdėstyta kursuose. Tiesa tai, jog versle reikia vadovauti savo galva.
Kaip šiandien atsimenu tą dieną, kai distributorių susitikime Italijoje kolega iš Slovėnijos man patarė atidaryti kavines: „Turėsi savo šou erdvę, kur galėsi rodyti kaip gaminti ledus ir kavą. Tai bus puikus verslas. Tau nebereikės po visą Lietuvą bėgioti su kavos aparatais, nes žmonės atvažiuos pas tave ir tu juos vietoje galėsi visko išmokyti.“ Prie šio patarimo prisidėjo ir vienas iš didžiausių prekybos centrų vadovų, kuris teigė: „Mūsų kainos didelės, tačiau žmonės čia viską perka. Nesvarbu kas tai, svarbu, kad pas mus.“ Gyvenimas, žinoma, greitai parodė, kad taip nėra.
Taigi 2006 m., įkūriau kavinių tinklą „Caffe Rosso“ – jų buvo daugelyje prekybos centrų Vilniuje bei Kaune, iš viso 15 taškų. Tačiau tam reikėjo daug investicijų. Padariau didelę klaidą – pirkau brangius baldus, brangią įrangą. Pasirodo, baldai jau kitą dieną tampa „nelikvidais“, nes yra pritaikyti tik tavo dizainui.
Brangiai kainavo ir patalpų įrengimas, ir ledų gamybos įranga. Iš viso apie pusantro milijono litų. Bankai mielai dalino paskolas. Įkeičiau butą Žvėryno mikrorajone ir laidavau savo turtu.
Neapgalvojau ir rizikavau, kai prekybos centruose gavau „nuogas“ patalpas ir pats jas įrengiau. Mano pinigai ten ir liko. Šiandien praeidamas tose vietose matau kitas kavines, dirbančias šiose patalpose. Smagu, kai jiems nereikėjo daryti visų šių investicijų, nes viskas jau buvo įrengta. Tačiau tuo ir skiriasi protingi investuotojai nuo ne labai protingų. Tuo metu buvau nepatyręs ir už tai brangiai sumokėjau.
Šiandien, klausydamasis Lietuvos naujienų, turiu pasakyti, kad gal ir nepopuliaru, bet didžiąja dalimi pritariu premjero žodžiams: „Toks čia ir verslas, jei tik vieną mėnesį gali išsilaikyti“. Taip išeina, jog tu dirbi vos galą su galu sudurdamas, o tai nėra tvarus verslas.
Dar viena klaida, kurios visiškai nenumačiau buvo PVM mokesčio suma. Kadangi pirkau įrangos už didelę pinigų sumą (milijoną litų), PVM mokesčio keletą pirmų darbo mėnesių mokėti nereikėjo. Tačiau po poros mėnesių, kai jau turėjau pradėti jį mokėti (apie 20% mano pajamų), supratau, kad mano pelnas sumažės penktadaliu!Kavinėse, kuriuose pelningumas balansuoja tarp kelių procentų, šis mokestis yra didelis.
Prasidėjus krizei, žmonės į kavines vaikščiojo vis rečiau. Tą ragino daryti ir žiniasklaida, ir nuomonės formuotojai. Visiškai krito mano pajamos. Žinoma, kalta ne krizė. Lengviausia būtų viską nurašyti jai. Krizė tik parodė kiek mano verslas buvo tvarus. Šiandien, klausydamasis Lietuvos naujienų, turiu pasakyti, kad gal ir nepopuliaru, bet didžiąja dalimi pritariu premjero žodžiams: „Toks čia ir verslas, jei tik vieną mėnesį gali išsilaikyti“. Taip išeina, jog tu dirbi vos galą su galu sudurdamas, o tai nėra tvarus verslas. Jis didelės pridėtinės vertės nei pačiam, nei visuomenei nesuteikia.
Restoranai ir kavinės yra be galo rizikingas verslas – kas nukentės, o kas ne, bet ši sritis – visada. Viena iš mano misijų yra atkalbėti žmones nuo šio verslo. Ypač nuomojamose patalpose, nes išeidamas nieko nepasiimsi.
Vėliau viskas rutuliojosi gana greitai. Neturėjau pakankamai pinigų susimokėti už lizingą ir nuomą. Dar bandžiau gelbėtis. Išskaidęs įrangą, bandžiau atidaryti kavines dar keliose vietose, tačiau niekas nebegelbėjo. Jei būčiau anksčiau nugalėjęs savo ego ir pripažinęs, jog mano verslas žlugo, būčiau turėjęs mažesnes skolas. Tačiau buvo sunku tai pripažinti.
DUGNAS, MALDOS IR NAUJA VILTIS
Kada supratote, jog jūsų verslo nepavyks išgelbėti? Gal atsimenate tą akimirką?
Jei atvirai, tai pačioje pradžioje, kai tik atsidarėme Akropolyje. Pirma diena buvo gera. Antrą dieną žmonių atėjo dvigubai mažiau, tačiau srautas buvo. Žmonės dažnai manęs klausė, kodėl lindau vis gilyn, tačiau, tai panašu į lošimą kazino. Tu vis save apgaudinėji, kad dar išsigelbėsi.
Vyriškas ego yra pavojingesnis nei pats bankrotas. Jis priveda prie savižudybės, alkoholizmo ar narkotikų. 2008 metais daug kas taip baigė savo gyvenimus.
Prasidėjus krizei, nuomos kainų niekas nemažino, pagalbos iš vyriausybės nebuvo, o bankai netrukus pakėlė palūkanas. Mano pajamos sumažėjo, o kaštai padidėjo. Metus laiko bandžiau verslą gelbėti. Gyvenau dideliame strese ir nežinomybėje. Pamenu, įsivaizduodavau kaip lieku be pinigų ir mane išmeta iš namų. Klausiau savęs kaip gyvensiu toliau. Prisijungė ir mano vyriškas ego. Niekas gi mūsų anksčiau nemokino būti silpnais ir išmokti pralaimėti. Ego stūmė mane į kampą. Man buvo gėda pripažinti, kad susimoviau.
Šiandien suprantu, kad aplinkinius visa tai mažai jaudina. Tai rūpi tik tau pačiam ir tavo šeimai. Tačiau tuo metu man atrodė, jog visi iš manęs juoksis. Vyriškas ego yra pavojingesnis nei pats bankrotas. Jis priveda prie savižudybės, alkoholizmo ar narkotikų. 2008 metais daug kas taip baigė savo gyvenimus.
Tai kaip viskas baigėsi? Jūs po metų bankrutavote?
Viskas baigėsi tuo, kad pradėjau grimzti į liūną. Ėmiau gerti, mąstyti apie savižudybę. Nemačiau kitos išeities. Buvau pasirašęs asmeninį laidavimą, todėl maniau, jog likusį gyvenimą mokėsiu susikaupusias skolas. Atėmus butą, man dar buvo likusi 300 tūkstančių litų skola.
Kartą visai atsitiktinai važiuodamas mašina per Marijos radiją išgirdau besimeldžiant vyrus, kurie pasakojo kaip jie įveikė savąsias krizes. Tie vyrai buvo įvairūs narkomanai, alkoholikai ir žmogžudžiai. Jų pasakojimai patraukė mano dėmesį, nes jautėsi, jog jie perėjo ir ugnį, ir vandenį. Visai kaip aš. Jie visi sakė tą patį: „Viltis yra.“ Dabar aš tai suvokiu ir pats tą patį kartoju žmonėms. Tačiau tuomet tai nebuvo savaime suprantamas dalykas. Pradėjau melstis kartu su jais.
Maldos dėka, po truputį atgavau ramybę, viskas pradėjo keistis. Išsilaisvinau iš alkoholio, rūkymo. Prablaivėjo galva ir priėmiau sprendimą gyventi toliau. Nutariau, kad ir su skolomis, tačiau gyvensiu ir ieškosiu darbo pardavimų srityje.
Atsimenu, kai kartą vakare žiūrėjau „Forest Gump“ filmą. Man įstrigo viena frazė, kurią pasakė pagrindinis herojus: „Mano mama visuomet man sakydavo: „Negali pradėti kažko naujo, nepabaigęs seno“.“ Tą vakarą nusprendžiau nutraukti visą kavinių veiklą, kuris mane traukė žemyn. Susitikau su kavinių vadybininkėmis ir paprašiau, jog užbaigtų likusius darbus. Pažadėjau, jog gausiu pinigų, išmokėsiu tiek, kiek liko ir veiklą baigsime.
Pradėjau ieškoti kito darbo. Iš asmeninio verslo skolų išbridau priėmęs buvusio kolegos iš DHL įmonės pasiūlymą dirbti vienoje estų dokumentų archyvavimo, saugojimo įmonėje.
Daug dirbau, pasiekiau puikių rezultatų, su komanda gaudavome geras premijas. Taip pamažu per 5-6 metus pavyko išmokėti didžiąją dalį skolų, o 2017 metais, jau buvau atidavęs visas skolas. Vėliau šią įmonę akcininkai pardavė ir aš pradėjau dar įdomesnį gyvenimą.
NAUJAS GYVENIMAS BAHREINO KARALYSTĖJE. MITAI IR KULTŪRA.
Tais metais baigėsi vienas jūsų gyvenimo etapas ir prasidėjo visiškai naujas, kuris buvo ne mažiau įdomus ir svarbus. Jūs sutikote Saudo Arabijos princą. Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?
Mano pažintis su Saudo Arabijos princu Salmanu al Suderi įvyko JAV vienoje konferencijoje 2013 metais. Su juo susipažinau small talk (liet. mažo pokalbio) metu. Vyriškis buvo mano amžiaus, europietiškai apsirengęs, gerai kalbėjo anglų kalba. Nuo tų metų pradėjome palaikyti ryšį.
2018 metais, kai amerikiečiai nupirko įmonę, kurioje dirbau, tapau laisvas. Nusprendžiau pakeliauti. Būdamas Kipre prieš pat Naujuosius metus parašiau Salmanu al Suderi el. laišką. Susirašėme. Jis teigė, kad įsigijo dokumentų archyvavimo, saugojimo ir skaitmeninimo įmonę Bahreine ir pasiūlė atvažiuoti dirbti jos vadovu. Tuo metu nors ir įtariau, kad jis gali būti iš kilmingos šeimos, nežinojau, kad jis yra Saudo Arabijos princas.
Kelis mėnesius dvejojau. Nežinojau ko tikėtis. Tačiau pasvarstęs, nutariau surizikuoti ir imtis siūlomo darbo. Taigi 500 dienų praleidau Bahreino karalystėje.
Pats įdomiausias mano gyvenimo periodas buvo, kai pradėjau tyrinėti regioną ir susipažinau su vietiniais, arabais, jordaniečiais. Spėjau ir pakeliauti. Buvau Džedoje, Saudo Arabijos sostinėje Rijade, Dubajuje, Jordanijoje, Etiopijoje ir Filipinuose.
Gyvendamas ir dirbdamas Bahreine supratau vieną dalyką – žmonės visur yra žmonės. Nesvarbu kur jie gyvena, jie visi siekia gerovės sau ir savo šeimai.
Ar smarkiai pasikeitė jūsų nuomonė apie žmones ir šalį, kai pradėjote čia gyventi? Kokie mitai griuvo?
Visą laiką buvau tolerantiškas ir draugiškas visoms rasėms ir tautoms. Gal dėl to man ten ir sekėsi. Didžiausias mitas, kuris griuvo, buvo Ramadanas. Galvojau, jog per šį mėnesį viskas užsidaro ir man bus sunkoka jį ištverti. Tačiau buvo atvirkščiai. Per šį mėnesį vyksta daug pasisėdėjimų, žmonės visur tavę kviečia ir priima. Pamačiau kokia graži yra islamo religija.
Atvažiavęs, turėjau susidaręs nuomonę, jog indai, bangladešai ir pakistaniečiai yra atvežti dirbti tik juodų darbų, tačiau, pasirodo, nemažai šeimų yra net ketvirtos kartos verslininkai. Sutikau žmogų, kuris teigė, jog jo prosenelis pradėjo prekiauti perlais, vėliau verslą perėmė jo senelis, tuomet tėvas ir dabar jisai. Mano kartos žmonės Lietuvoje yra pirmos kartos verslininkai ir tik dabar vyksta verslų perdavimas į jaunesnes rankas.
Gyvendamas ir dirbdamas Bahreine supratau vieną dalyką – žmonės visur yra žmonės. Nesvarbu kur jie gyvena, jie visi siekia gerovės sau ir savo šeimai.
Sukotės verslo pasaulyje Lietuvoje, Estijoje ir Bahreine. Ar darbinė kultūra Bahreine labai skiriasi nuo europiečių kultūros?
Lietuvoje naudojame paprastus verslo terminus: operacijos, paslaugos ir prekės. Bahreine žmonės naudoja angliškus terminus. Būdami Anglijos imperijos dalimi ir gyvendami su jų teisės sistema, jų verslo kultūra išliko panaši į anglų. Atvažiuodamas įsivaizdavau, jog čia jokios teisybės nerasi, tačiau klydau. Bahreine vyksta normalūs teismai. Būna, jog nepatenkinti darbuotojai teisiasi su darbdaviais.
Darbo kultūra čia yra ramesnė ir ilgesnė sprendimams priimti. Bahreiniečiai nėra tokie tiesmukiški kaip Saudo Arabijoje gyvenantys žmonės. Žinoma, tuomet atsiranda nežinojimas ir klaidinantis jausmas. Tačiau jų už tai negalima teisti. Vienas draugas man paaiškino šį elgesį. „Mes turime 5 tūkst. metų istoriją. Gyvename tarp Saudo Arabijos ir Irano, todėl turime prie jų taikytis, kaip, beje ir prie amerikiečių ir anglų.“ Būdami patys mažiausi jie neturi išeities kaip tik derintis prie didesnių ir galingesnių. Toks jų išgyvenimo būdas.
Bahreine vyrauja didelė konkurencija. Todėl atvažiavusiems patariu dirbti su vietiniais. Ar atvažiuosi iš Anglijos ar iš mažos Lietuvos, norėdamas užkariauti jų rinką, žinok, jog tau jos niekas čia neužleis. Todėl geriau susirasti vietinį distributorių ar gamintoją ir per agentą tiekti jiems savo prekes. Tokiu būdu tu nesudarysi konkurencijos, nes konkuruosi tik su tais produktais, kurie į šalį atvažiuoja iš užsienio.
VERSLO GALIMYBĖS BAHREINO KARALYSTĖJE. PATARIMAI.
Jūsų nuomone, Saudo Arabijoje ir Bahreino karalystėje yra galimybių kurti savo verslą?
Bahreine labai nesudėtingos procedūros atsidaryti įmonę. Visgi šalis nedidelė. Čia patogu gyventi, o verslą daryti visose Gulf’o šalyse. Aš taip ir darau. Šios rinkos labai perspektyvios.
Žinoma, kai bus įveikta Covid krizė.
Šiuo metu esate Bahreino karalystėje. Ką ten veikiate?
Esu pardavimų profesionalas. Atstovauju įvairias Lietuvos įmones ir padedu surasti joms klientus Artimuosiuose Rytuose. Daugiausia maisto gamintojus. Taip pat vedu pardavimų ir pokyčio mokymus. Daugiau informacijos rasite mano tinklalapyje www.tomaskrisciunas.lt
Išgyvenote 2008 metų krizę. Per savo gyvenimą bendravote su įvairiais, daug pasiekusiais verslininkais. Kokie būtų jūsų patarimai žmonėms, turintiems verslus ir besistengiantiems išgyventi šiandieninę krizę.
Turiu labai daug pamokų, kurias išmokau. Nežinau nei vieno žmogaus, kuris po krizės ir patirto bankroto, prarastų pinigus, verslą, šeimą, namus ir dar liktų su 300.000 litų skola.Tuomet gražintų visas skolas, taptų trijų vaikų tėtis ir pasistatytų namus. Visa tai aš įvykdžiau Lietuvoje ir Estijoje, gerokai iki išvykstant į Bahreiną.
PRADĖSIM NUO TO, KAD:
1. Bankrotas – labai bjaurus reikalas, nemalonios procedūros, bet išgyvenama. Ne jūs pirmi, ne jūs paskutiniai.
2. Nepriimti jokių sprendimų esant baimėje ar kažkam grasinant. Nepanikuoti. Galbūt verslą galima parduoti, kad ir už simbolinį eurą. Žymiai blogiau tempti iki paskutinės minutės ir likti su skolomis.
3. Laikytis įstatymų – nesugalvoti apgaudinėti kreditorių, neprisidaryti nereikalingų problemų. Darant viską tvarkingai bankrotas bus teisinė, verslo nesėkmės procedūra.
4. Įveikti savo ego. Paleisti visus skausmus. Prisiimti atsakomybę. Pripažinti, kad tai paties klaida.
5. Jokiu būdu nesirinkti patarėjais alkoholio, narkotikų ir rūkymo. Tada iki didžiausios nelaimės, savižudybės, vienas žingsnis. Atsikratyti blogų įpročių. Būtent tada prasideda pirmas ir teigiamas pokytis.
6. Išeitis visada yra. Net atrodytų iš pačios beviltiškiausios situacijos. Visada. Žinau ką kalbu – pats visa tai praėjau.
Tomas Kriščiūnas neseniai išleido knygą, pavadinimu „500 dienų su Saudo Arabijos princu“. Knygos misija buvo atskleisti visas Tomo padarytas klaidas, kuriant verslą, išsklaidyti mitus ir parodyti, jog verslo turėjimas nėra tik skanios kavos gurkšnojimas patogiai atsisėdus savo kavinukėje. „Po knygos pasirodymo jau atkalbėjau kelis žmones imtis naujo verslo. Jie man asmeniškai parašė, jog perskaitę knygą nusprendė neatidaryti savo kavinių. Šiandien tikiu, jog jie yra labai laimingi šiuo sprendimu“, – teigė Tomas.
Kalbėdamas T. Kriščiūnas prisipažino, jog jam vis dar gaila aštuonerių gyvenimo metų, kuriuos prarado mokėdamas skolas. Tačiau vos ne kasdien jis gauna bent po vieną žinutę iš žmonių, kurie dėkoja, jog jo patirtys, sudėtos į knygą ar dosnūs patarimai, kuriais jis garsiai ir dažnai dalinasi savo socialiniuose tinkluose, padėjo jiems priimti teisingą sprendimą ir jie nepadarė tokių pačių klaidų kaip Tomas. Tai galbūt ir negrąžins verslininkui jo metų, tačiau tai taip pat puikus atlygis, gal net ir vertingesnis už pinigus.
Sekite Tomą Kriščiūną ir nepraleiskite naujausių jo įrašų:
Knygą „500 dienų su Saudo Arabijos princu“ galite įsigyti čia.
Nepamirškite užsisakyti naujausių įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje, kuri yra bet kurio šios svetainės puslapio apačioje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!
