Kaip išmokti viešojo kalbėjimo meno? Interviu su Marija Mikalauskiene
„Mama pasakojo, jog būdama metukų ir trijų mėnesių, deklamuodavau poeziją. Niekas tokiųmetų dažniausiai dar nekalba, o aš jau deklamuodavau skirtingus eilėraščius!” – rodos, Marijos gyvenimo misija jai buvo paskirta dar ankstyvoje vaikystėje, tačiau tik daug vėliau gyvenime ji supras, jog ne kas kitas, o būtent įtaigus kalbėjimas taps ne tik jos pragyvenimo, tačiau ir pilnaverčio džiaugsmo šaltiniu.
Šiandien Marija Mikalauskienė yra viena geriausių (jei ne pati geriausia) Lietuvos viešojo kalbėjimo meistrių, tačiau taip buvo ne visada. Dar mokykloje ji gavo traumą, kuri neleido jai perlipti per save ir viešai kalbėti net aštuonerius metus. Tik sulaukusi netikėto pasiūlymo iš vienos didelės kompanijos vadovo mokyti jo darbuotojus viešai kalbėti, ji ir vėl savimi patikėjo. Marija tapo vienos garsiausių pasaulyje viešojo kalbėjimo organizacijų „Own the Room“ trenere, ji dirbo su tokiomis milžinėmis kompanijomis kaip „LinkedIn“, „Siemens“, „Facebook“, BMW, „Adidas“ bei kitoms organizacijomis. Šiandien ji ir toliau sėkmingai rengia mokymus kompanijoms, verslininkams, TEDx pranešėjams ir individualiems žmonėms, o gegužės mėnesį dienos šviesą išvys jos kol kas didžiausias viešojo kalbėjimo renginys Lietuvoje „Įtaiga ir drąsa: išlaisvink talentą kalbėti“.
Taigi, jei ieškote pas ką mokytis viešojo kalbėjimo, nesvarbu kiek jums metų, Marija yra tas žmogus, kuris padės jums atrasti savo autentišką balsą. Šis pokalbis – ne tik įdomus, tačiau ir labai naudingas. Pabaigoje jūsų laukia Marijos pratimai, kurie padės nugalėti baimę kalbėti ir patarimai, padedantys įtaigiai sukalbėti kalbą ant scenos.
Kuomet meilė padeda surasti gyvenimo pašaukimą.
– Kiek metų užsiimate viešu kalbėjimu ?
Labai komiška, tačiau visai neseniai sužinojau ankstyvos savo vaikystės istoriją. Mama papasakojo kai būdama vos metukų ir trijų mėnesių, jau deklamuodavau poeziją. Niekas tokių metų dažniausiai dar nekalba, o aš jau deklamuodavau skirtingus eilėraščius! Manau, nuo tada ir užsiimu šia veikla (juokiasi). Vis dėlto, tuo sąmoningai pradėjau užsiimti, kai man buvo trylika metų. Įsimylėjau savo dabartinį vyrą ir jam nuo trylikos metų poezijos konkursuose skaičiau meilės eiles. Taip pat turėjau įvairių mokytojų, kurie mane mokino taisyklingai skaityti eiles, elgtis scenoje su auditorija bei kaip daryti įtaką. Visa tai dariau iš labai autentiškos vietos, iš meilės tam žmogui. Kiekvieną kartą lipdama ant scenosįsijungdavau šį meilės jausmą ir kalbėdavau, vedama širdies balso.
– Taigi, savo viešojo kalbėjimo karjerą pradėjote nuo trylikos metų?
Ne visai. Skaitovų konkursuose dalyvavau apie dvejus metus, nuo 13 iki 15. Tačiau viskas nesibaigė taip gražiai ir organiškai, kaip norėčiau. Tai buvo gana skausminga. Penkiolikos metų gavau didelę scenos traumą ir išsivysčiau scenos baimę, kuri manęs nepaleido net aštuonerius metus. Kiekvieną kartą pabandžius atsistoti ant scenos, man aptemdavo akyse ir neatsimindavau nei vieno žodžio. Iki maždaug 23 metų gyvenau be jokio santykio su scena.
Atsitiktinumas, nulėmęs gyvenimą. Savęs ieškojimo kelias.
– Kuo vaikystėje svajojote tapti? Žinojote, kad susiesite savo gyvenimą su viešu kalbėjimu?
Niekada negalvojau, kad kalbėjimas gali būti profesija. Neturėjau tokių minčių. Augau laikais, kuomet vyravo techninės ir apčiuopiamos specialybės. Iki vieno visiškai atsitiktinio įvykio niekada net netoptelėjo mintis, kad tai gali tapti mano gyvenimo darbu. Vienas žmogus, kuris dirbo Amerikos organizacijoje, paprašė padėti pasiruošti kalbai. Kai jo darbdavys pristatytoje kalboje pastebėjo didžiulį skirtumą, paklausė kas jam padėjo taip gerai pasiruošti. Sužinojęs, jog tai buvau aš, netruko su manimi susisiekti ir paprašyti, jog atvykčiau į Ameriką ir apmokyčiau jo kompanijos darbuotojus kalbėti viešai. Tuomet sužinojau, jog mano įgūdžiai, žinios bei tai, kad moku laisvai kalbėti yra vertinga.
– Kiek jums tuo metu buvo metų?
Man buvo 23-eji metai. Jau buvau baigusi studijas, susituokusi su savo vyru ir turėjome vaiką, kuriam buvo dešimt mėnesių.
– Iki tol, kol tapote viešo kalbėjimo meistre ar esate dirbusi dar kokių nors darbų?
Dirbau daug įvairių darbų. Nuo pat paauglystės jaučiau, kad esu čia tam, kad būčiau laiminga. Visuomet norėjau, kad man patiktų mano veikla ir kad būčiau ne šiek tiek laiminga, tačiau absoliučiai ir totaliai laiminga. Gyvenau su šiuo tikėjimu visą laiką. Taigi, baigusi universitetą, pradėjau ieškoti darbo. Įsidarbinus pirmoje įmonėje, iš pažiūros viskas atrodėgerai, tačiau netrukus pasijutau nelaiminga. Mane smaugė ta vieta, beprasmybės jausmas ir tuštuma. Šį darbą mečiau po poros mėnesių ir iškart susiradau kitą. Tačiau po dviejųmėnesių išėjau ir iš ten. Tuomet išėjau ir šios darbovietės, ir iš dar kitos. Manęs niekaip nepaliko ramybėje tie patys jausmai. Per maždaug devynis mėnesius pakeičiau šešias organizacijas.
– O kokios tai buvo darbovietės? Ką jūs ten veikėte?
Jos buvo skirtingos. Vienoje kompanijoje pardavinėjau įmonėms dovanas. Susitikdavau su klientais, sudarinėdavau sutartis. Kitoje organizacijoje dėl savo iškalbos ir gebėjimo vesti žmones buvau priimta į skyriaus direktorės postą. Šioje darbovietėje vos per tris mėnesius su komanda sukūrėme įvairių projektų: sukūrėme naują svetainę, pakeitėme branding‘ą ir komunikaciją. Vėliau dirbau savivaldybėje kartu su meru A. Zuoku. Tuo metu jis dirbo suįdomiais ir dideliais projektais. Žinojau, kad turiu didelį karjeros potencialą. Taigi, dirbau skirtingose vietose ir visur sekėsi gana neblogai.
– Tai kaip taip nutiko, kad atsidūrėte ten, kur esate šiandien? Ar tai nulėmė įvykis, nutikęs su Amerikos organizacija?
Buvo keli etapai, kurie nulėmė mano dabartinį gyvenimą. Pirmasis – tai šis konkretus įvykis, nutikęs su Amerikos organizacija. Vadovas pakvietė atskristi į Las Vegasą ir apmokyti joįmonės darbuotojus kalbėti viešai. Tai buvo mano pirmasis užsakymas. Nuo siaubingos scenos baimės ir panikos, vos per du mėnesius pradėjau vesti mokymus milžiniškoje Amerikos kompanijoje. Tai buvo didelis šuolis. Po to kurį laiką pati bandžiau šią veiklą vystyti tokiu būdu, jog būčiau laiminga, tačiau ilgai neradau teisingo būdo. Apie keturis metus bandžiau susikurti patinkantį darbą, tačiau vis kažko trūko. Nutariau pasidaryti pertrauką. Tuomet visai netikėtai, tarsi iš giedro dangaus, vienos nuostabios organizacijos, pavadinimu „Pixelmator“, bendra-įkūrėjas Saulius pasiūlė vadovauti jo marketingo komandai. Per kelerius savo darbo metus iš šio genialaus žmogaus daug ko išmokau. Jis puikiai nusimanė ne tik apie marketingą, jis juto iš kur ir kaip gimsta kūrybiškos ir talentingos idėjos. Iš Sauliaus perėmiau supratimą, ką reiškia tikras atsidavimas projektui, kurį tu vystai. Supratau, ką reikia daryti, jog tai nebūtų tik veikla. Iš jo išmokau padaryti projektą gyvą, kūrybingą ir pripildytątalento. Kai išėjau iš šio darbo, absoliučiai pakeičiau savo veiklą ir pradėjau daryti ją kitais principais. Tokiais, kokius išmokau iš Sauliaus. Nuo to laiko mano veikla man tapo įdomi, prasminga ir nuostabi. Kitas etapas įvyko, kai pradėjau mokytis pas Rimvydą Židžiūną ir Andrę Pabarčiūtę. Iš jų išmokau, kas yra moteriškumas ir kaip jis gali susilieti su veikla. Tai buvo dar vienas magiškas ingredientas, kurį pridėjus prie savo veiklos, atradau džiaugsmą ir pilnatvę.
Sunkumai. Progresas. Kaip nepriimti neigiamo atsakymo ir įrodyti, kad esi vertas būti tarp geriausiųjų
– Ar nebijojote išeiti iš darbo, kuriame užėmėte geras pareigas ir viena pati kurti verslą?Išėjusi iš „Pixelmator“ organizacijos pasidariau mėnesio laiko pertrauką, per kurią leidausi įbeveik 900 km „Camino de Santiago“ kelionę pėstute. Tokiai išvykai ryžausi norėdama paleisti išgyventą gilų gyvenimo etapą ir nuspręsti, ką aš vėl noriu daryti.
– Kaip sekėsi kurti verslą, kai grįžote iš kelionės? Po kiek laiko jis įsibėgėjo?
Geri rezultatai pasirodė neįtikėtinai greitai. Kelionės metu intuityviai supratau, jog grįžusi turiu tapti vienos iš dviejų geriausių pasaulyje viešojo kalbėjimo mokyklų trenere. Keliaudama ilgu keliu pėstute suvokiau, jog jei noriu kurti verslą, turiu jį vystyti tokiame lygyje, kuriame Saulius vystė įmonę „Pixelmator“. Į organizaciją patekau per didžiulius stebuklus ir žygdarbius. Gavau jų apmokymus, perėmiau aukščiausio lygio metodologiją bei visiškai transformavau savo kalbėjimą. Visi šie ingredientai: profesionalumas, perimtas iš Sauliaus, viešojo kalbėjimo metodai, išmokti iš mokyklos, patobulino mano sugebėjimus. Žmonės, atėję į pirmuosius mokymus rekomendavo juos kitiems. Galima sakyti, man beveik nereikėjo marketingo ir jau nuo antrų mokymų mano grupė buvo perpildyta. Taip, beje, yra iki šiol.
– Turėjote nemažai vidinių kovų ir išorinių trukdžių bei problemų. Tai kiek gi turėjo praeiti metųkol atsirado dabartinė Jūsų branda, supratimas, jog suradote savo vietą po saule?
Visas šis procesas vyko nuo 23 iki 30 metų. Ieškojau savęs maždaug septynerius metus. Gerai jaučiuosi savo srityje ir tikiu, jog esu šios srities profesionalė apie penkerius metus. Tai buvo didelis darbas ir ilga kelionė. Manau, istorija, kurią dabar papasakosiu įkvėps žmones nepasiduoti pusiaukelėje. Kai nusprendžiau tapti Amerikos organizacijos trenere, man reikėjo pereiti per tam tikrus atrankos mechanizmus, kurie buvo gana griežti ir sudėtingi. Pirmas dalykas, ką man reikėjo padaryti, tai nusifilmuoti ir sukalbėti kalbą pasirinkta tema. Vietoj to, jog daryčiau standartišką video su telefonu, aš dvi savaites kruopščiai kūriau mini pranešimą. Išsinuomojau studiją su apšvietimu ir operatoriumi, nusifilmavau ir suredagavusi video, jį išsiunčiau. Po dviejų savaičių man pranešė, kad patekau į pirmąjį etapą. Tai reiškia, jog šimtas ar du šimtai žmonių pretendavo į vieną ir tą pačią poziciją. Prieš interviu daug ruošiausi, reikėjo mintinai išmokti apie dešimt lapų teksto. Praėjus keletui dienų po įvykusio pokalbio gavau laišką, kuriame buvo parašyta, jog manęs į organizaciją nepriima. Vis dėlto vietoj to, jog nusiminčiau ar priimčiau neadekvatų sprendimą, aš susiradau šios organizacijos mokymus, kurie vyko artimiausioje vietovėje. Tai buvo Londonas. Investavau apie 900 eurųvien tam, jog sudalyvaučiau šiuose mokymuose kaip mokinė. Mano tikslas buvo aiškus – norėjau maksimaliai parodyti, ką sugebu scenoje. Renginyje save atidaviau visu 1000%. Po mokymų dienos iš tos pačios organizacijos gavau laišką, kuriame rašė, jog treneriai, kuriems Londone parodžiau ką sugebu, yra labai manimi sužavėti. Jie atsiprašė už savo neteisingąsprendimą ir teigė, jog nori mane priimti. Ši istorija tik įrodo, jog niekas man iš dangaus nenukrito ir sėkmę pasiėmiau abejomis rankomis pati.
Ko reikia, norint išmokti viešojo kalbėjimo meno
Viešajame kalbėjime svarbu turėti prasmę. Kodėl tau reikia kalbėti? Istorijoje yra daug atvejų, kuomet intravertai, tokie kaip Martin’as Luther’is King’as ar Gandhi’s, atradę prasmę,įgavo tokią jėgą, kurios jokios praktikos negali sukurti
– Kokį geriausią patarimą, susijusį su viešuoju kalbėjimu, esate gavusi?
Būk savimi ir niekada nenustok tyrinėti savo vidaus, nes ten aptiksi begalinę erdvę, dimensiją, įvairovę, jėgą ir iš tos vietos mokykis kalbėti. Priderink savo kalbėjimą prie giliausios savo vietos, kurią šiandien pažįsti. Jei taip darysi, tu niekada nebūsi nuobodus ar šabloniškas ir per tave visuomet eis jėga ir stiprybė. Nepaliaujamai auk viduje ir transformuok savo kalbėjimą, priklausomai nuo to, ką naujo savyje aptinki.
– Kaip manote ar kiekvienas, net ir pats nedrąsiausias ar ramiausias žmogus, kuriam galbūt jau yra virš 50 metų, gali tapti profesionaliu viešojo kalbėjimo meistru? Ko jam reikia?
Labiausiai jam reikia pažinti save. Taip pat labai svarbu turėti prasmę. Kodėl tau reikia kalbėti? Istorijoje yra daug atvejų, kuomet intravertai, tokie kaip Martin’as Luther’is King’as ar Gandhi’s, atradę prasmę, įgavo tokią jėgą, kurios jokios praktikos negali sukurti. Tam tikros technikos, žinoma, gali padėti greičiau išmokti įtaigiai kalbėti, tačiau viskas kyla iš prasmės jausmo. Turi turėti, ką pasakyti ir tai tau turėtų būti svarbu ir reikšminga. Jei tau atrodo, jog privalai tuo pasidalinti su visuomene ir žmonėms tai bus naudinga, vadinasi eini teisingu keliu. Yra vienas nuostabus pavyzdys, kurį naudoju ir kuris greitai leidžia suprasti kodėl prasmė yra tokia svarbi. Įsivaizduok, jog stovi su draugais gražioje pievoje. Aplink tave gražu ir ramu, o šalia tavęs yra tvorelė. Ji nėra aukšta, gal iki kelių. Kitoje šios tvoros pusėje yra purvynas. Kažkas tau sako: „Šok per šią tvorą“. Kokia tikimybė, jog tu per ją šoksi? Maža, nes greičiausiai galvoji, kodėl turėtumei tai daryti. Dabar įsivaizduok lygiai tą pačią saulėtąpievelę, tuos pačius draugus ir tą pačią smagią būseną, bet dabar už tvorelės purvyne kenčia tavo mylimasis ar kitas artimas žmogus. Jis užsigavo ir jam skauda. Dabar tau vėl sako: „Šok per tvorelę“. Kokia tikimybė, jog tu per ją šoksi? Greičiausiai tu ją jau būsi peršokus ir padėjus savo artimam žmogui. Taigi, tai labai panašu su scena, kalbėjimu ir prasmės jausmu.
– Daugelis žmonių mano, jog viešasis kalbėjimas labiausiai reikalingas tik verslininkams, kompanijų vadovams. Kaip jūs manote, kokių profesijų žmonėms labiausiai reikia mokytis viešai kalbėti ir kam šis įgūdis praverstų labiausiai?
Viešą kalbėjimą apibūdinu labai plačiai. Viešas kalbėjimas yra bet kokia situacija, kur tu žodžiais nori pasiekti tikslą. Ar dalyvauji derybose, kalbi su mylimuoju, mokai vaiką, nori pristatyti savo viziją ir idėją ar parduodi, visur yra tas pats – turi tikslą, kurį nori pasiekti žodžiais. Viešasis kalbėjimas labiausiai yra reikalingas tiems, kurie nenori plaukti pasroviui, o aiškiai mato, ko jie nori ir priima sprendimą tai įgyvendinti. Tai yra savo gyvenimo kūrėjai, kurie nenori atsiduoti kitų tėkmei, o sukurti kažką patys.
Kaip atrasti savo autentišką balsą ir netapti scenos planktonu
Vienas didžiausių išsinešimų iš šių mokymų man yra autentiškumas. Viešo kalbėjimo mokiausi pas daugelįspecialistų visoje Europoje ir visame pasaulyje, tačiau tik pas tave išgirdau, kad autentiškumas yra tai, kas gali būti tavo jėga
– Ar dažnai matote žmonių transformacijas, kuomet iš tylių ir drovių šie tampa drąsus ir pasitikintys savimi pranešėjai? Gal galite papasakoti kokį nors Jums įsimintiną atvejį?
Atvejais dalintis nenoriu, nes tai yra individualu, bet galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu apie savo sūnų. Kai jis buvo ketvirtokas, kaip ir daugelis vaikų, bijojo viešai kalbėti prieš klasę. Aš jį kartą sąmoningai pasikviečiau į savo pranešimą, kurį vedžiau „Siemens“ arenoje prieš 7000 žmonių. Didelė auditorija, mama kalba apie drąsą. Jis sėdėjo vienoje iš pirmųjų eilių, matė visą procesą ir labai gerai girdėjo, ką sakau. Elijas buvo tiek įkvėptas pranešimo turinio, kad tik jam pasibaigus, pribėgo prie manęs ir pradėjo klausinėti: „Mama, bet ar tikrai baimė yra tavo jėga? Mama, negi tu tikrai gali tai pakeisti? Mama, ar tau tikrai taip buvo prieš sceną?“ Jis turėjo daugybę klausimų ir buvo išties sujaudintas. Praėjus maždaug keturioms ar penkioms dienoms po pranešimo, mums parašė jo mokyklos mokytoja. Ji teigė nesuprantanti kas pasidarė Elijui: „Jis ateina į klasės priekį, pasakoja apie savo ir draugųprojektus, įtraukia auditoriją, gestikuliuoja, visus juokina“. Tai – puikus pavyzdys, kuomet žmogus išgirdo ir priėmė žinutę, buvo atviras jai ir akimirksniu pakeitė savo kalbėjimą. Tokių atvejų per mokymus matau dažnai.
– Kiek laiko truko kol atradote savo kalbėjimo autentiškumą?
Ilgai, tikrai ilgai, nes net ir Amerikos mokykloje mus visus mokė šabloniško kalbėjimo. Ką tai reiškia? Tam tikri gestai, žodžiai ar elgsena yra tinkami, o tam tikri – netinkami. Ten mokino tam tikrą stilių, kuriuo naudojasi dauguma vakarų pasaulio mokytojų. Šiandien konsultacijai buvau susitikusi su nuostabiu žmogumi, vienos didelės Lietuvos organizacijos vadovu, ir jis po mokymų man teigė: „Vienas didžiausių išsinešimų iš šių mokymų man yra autentiškumas. Viešo kalbėjimo mokiausi pas daugelį specialistų visoje Europoje ir visame pasaulyje, tačiau tik pas tave išgirdau, kad autentiškumas yra tai, kas gali būti tavo jėga.“ Tai yra taip reta, jog viešajame kalbėjime sakytų „būk autentiškas“. Tačiau net ir aš pradirbusi su daugeliu tarptautinių organizacijų buvau ne autentiška bei labai gerai įvaldžiusi šabloniškumą. Su tuo susitvarkyti man padėjo Rimvydo Židžiūno ir Andrės Pabarčiūtės mokymai. Jie yra rengiami Lietuvoje ir moko kaip atpažinti savo vidų. Pasimokiusi pas jų metus laiko, priėmiau sprendimą, jog autentiškumą, kurį randu savo viduje, noriu pritaikyti ne tik asmeniniame gyvenime, tačiau ir veikloje.
– Suprantu, kad mes visi esame unikalūs, tačiau vis dėlto, kaip mums surasti tą savo autentišką balsą ir jį išreikšti?
Savęs pažinimo kelionė yra kelionė. Radikaliai kalbant yra du atvejai: pirma – viename kontinuumo gale turime ofiso planktonus. Tai yra žmonės, kurie yra nesąmoningi. Jie nežino ko nori, kodėl gyvena, kam jie skiria savo brangų laiką. Šie žmonės kaip planktonas plaukia įsavo darbo vietą, atlieka kas jiems užduota, grįžta į namus ir elgiasi taip, kaip visuomenė iš jų reikalauja arba siūlo (žiūri televiziją ar užsiima kita panašia veikla). Tą patį galima pritaikyti ir pranešėjui, kuris ruošiasi tam tikrai temai. Jis susirankioja iš knygų citatas, pasiruošia šablonišką struktūrą, nieko neprideda iš savęs ir kalba apie tai, ką kažkur perskaitė ar pamatė. Tokius žmones aš vadinu scenos planktonais. Kitoje kontinuumo pusėje yra nušvitęs žmogus. Jis yra absoliučiai pažinęs savo prigimtį. Kai toks žmogus kalba, su kiekvienu jo žodžiu eina visos visatos jėga ir tu gali tai jausti, jei klausai širdimi, o ne tik protu. Kurioje vietoje tu esi? Ir kur nori būti? Ką tu nori atrasti? Kiek toli nori nueiti? Kaip tu įsivaizduoji, kur tavo gyvenimas gali tave nuvesti? Kuo toliau nori nueiti link antro kontinuumo galo, tuo giliau turėsi pasinerti.
– Ką tokiu atveju siūlote daryti? Skaityti sąmoningumo knygas, klausytis kuo įvairesnių viešo kalbėjimo meistrų kalbų ar eiti mokytis viešojo kalbėjimo pas specialistų?
Pats svarbiausias kriterijus, mano nuomone, yra ieškoti galimybės būti tarp tikrai autentiškų žmonių. Galima jiems savanoriauti, lankyti jų mokymus ar tiesiog užmegzti su jais draugystę. Reikia surasti būdą kaip būti šalia žmonių, kurie yra maksimaliai autentiški ir sąmoningi. Tokiu būdu mes perimame tą būseną, kai žmogus nevaidina, o yra natūralus. Antra, norint išmokti būti autentišku scenoje, reikia išmanymo ir žinių. Tai yra, kokios technikos veikia, o kokios ne. Kai tu žinai kas veikia, o kas ne, gali daug lengviau žaisti ir nebijoti, kad kažkur suklysi, nes tu jau žinosi, kokios yra tinkamos technikos, o kokios netinkamos. Tačiau tam reikalingos žinios.
– Suprantu, kad kiekvienas viešojo kalbėjimo specialistas yra unikalus ir turi savo strategijų. Vis dėlto esu sutrikusi, nes vienas žymus kalbėjimo meistras, vardu Eric’as Edmeades teigė, jog nevalia prisipažinti auditorijai, jog jaudinatės. Tačiau Jūs teigiate, jog galite tai padaryti, nes tuomet atsiversite publikai ir jums palengvės. Tai kaip vis dėlto reikėtų pasielgti?
Dažnai einu į įvairius mokymus. Mokiausi ir pas Eric‘ą. Tačiau man jis pasirodė siaubingai nelaimingas žmogus. Yra žmonių, kurie mėgsta pasakoti istorijas apie patirtus trauminius gyvenimo įvykius. Verkia visi: susirinkusi auditorija ir pats pranešėjas. Tuomet jis įsivaizduoja, jog padarė gražų darbą, nes sujaudino publiką. Tačiau iš tiesų auditorijoje atsivėrė žaizda, kuri padidėjo ir pas patį kalbantįjį. Visumoje įvykis nedarnus. Ar tu bijai, ar nebijai, turi atsigręžti į savo vidinę būseną ir būti atviras su savimi ir susirinkusiaisiais. Ar tavo gyvenimo visumoje nuoširdumas tokiu klausimu yra darnus ar ne? Mano atveju – labai darnus. Žinutė, kurią aš nešu yra: „Užteks mums vaidinti nepažeidžiamus vieni prieš kitus. Mes esame gyvos būtybės, kurios susivienija savo jautrume, o ne silpnume“. E. Edmeades nešama žinutė yra: „The stage effect“. Tai reiškia, jog scena jam gali padėti labai daug pasiekti. Vadinasi, jis susitelkęs į sceną kaip į pardavimo kanalą. Mano gyvenimo visuma yra kitokia. Taigi, manau kiekvienam reikia klausytis savo širdies balso. Jame rasite jums teisingą atsakymą.
Pabaigai
– Kokia knyga pakeitė Jūsų mąstymą?
Man patiko viena knyga, pavadinimu „Made to stick“ , kurią parašė Chip & Dan Heath broliai. Nuostabi knyga apie tai, kaip pateikti žinutes, kad jos tikrai įsimintų.
– Šiandien Jūs esate savo srities specialistė, tačiau gal yra kokie nors iššūkiai, su kuriais susiduriate?
Gegužės mėnesį vyks didžiausias kada mano organizuotas renginys „Įtaiga ir drąsa: išlaisvink talentą kalbėti“, kuriame planuojame sulaukti apie 500 – 600 žmonių. Didelis iššūkis man yra medžiagos atranka. Renginys vyks tik dvi dienas, o aš noriu tiek daug papasakoti: kaip veikia mūsų protas, emocijos, apie mūsų kūno įtaką gyvenimui, baimei, drąsai ir laisvei. Turiu prisirašiusi tiek daug vertingos medžiagos, tačiau jaučiu, kad turėsiu palikti tik 5%, kurie bus patys galingiausi.
– Be šio renginio ties kokiais kitais projektais šiuo metu dirbate?
Dirbu savo viešo kalbėjimo mokykloje. Kiekvieną mėnesį vedu viešus mokymus bei įvairius mokymus įmonėse. Rašau knygą apie viešą kalbėjimą ir iš dėkingumo prisidedu prie Rimvydo Židžiūno rengiamų seminarų bei šiek tiek padedu Andrei Pabarčiūtei su jos projektais. Namuose organizuoju sąmoningų mamų klubą, bei skiriu laiko savo šeimai, meditacijai ir sportui.
– Kokie Jūsų penkerių metų ateities planai? Kur save matote?
Negaliu atsakyti, nes nuo pavasario pradėsiu naują mokymų formatą. Vesiu kursą, kuris bus 2.5 mėnesio trukmės. Jaučiu, kad tai yra milžiniškas pokytis mano karjeroje. Nuo trumpųmokymų pereisiu prie ilgų, gilių ir transformacinių procesų su žmonėmis. Nežinau kur mane nuves šis ilgas kursas ir gegužės mėnesį vykstantis didelis renginys. Žinau, kad atsidursiu toli ir įdomiose vietose, tačiau kur tiksliai – nežinau.
– Save matote Lietuvoje?
Ir Lietuvoje, ir pasaulyje, nes jis mane kviečia. Jaučiuosi jo dalimi. Neseniai grįžau iš Amerikos, kuriame svečiavausi kelias savaites ir man tai buvo labai natūralu ir sava. Jaučiu, jog gyvenu ne tik Lietuvoje.
PRATIMAI
– Kaip nugalėti savo baimę viešai kalbėti. Fiziniai ir mentaliniai pratimai.
Pradėsiu nuo pagrindinio mentalinio pratimo – mes turime išmokti pamatyti baimę, tokiąkokia ji yra iš tikrųjų. Kai jaučiame baimės simptomus, tai yra hormonus, kurie užplūsta mūsųkūną: adrenaliną, kortizolį, testosteroną, mes iš karto padarome interpretaciją, kad esame silpni ir blogai, jog tai jaučiame. Pradedame tikėti, jog tai pakenks mūsų kalbėjimui. Tačiau realybėje visi šie hormonai mus tik sustiprina! Jie mums duoda didelę jėgą. Pirmiausia, jie duoda fizinę jėgą. Baimė kilo su tikslu padaryti žmogų stiprų iššūkio akivaizdoje, todėl mes turime ją tokią ir pamatyti. Turime atsisakyti projekcijų, kad baimė yra blogai ir suprasti dėl ko gamta ją sukūrė. Gamta ją sukūrė tam, jog ši suteiktų mums papildomos jėgos. Pavyzdžiui, kartais per filmukus rodo, jog paspaudus automobilyje mygtuką, įsijungia reaktyviniai varikliai, kurių dėka mašina tiesiog skrenda. Taigi baimė ir yra tas mygtukas. Kai pas jus pasispaudžia šis mygtukas ir jūs pradedate ją jausti, tą akimirką pas jūsų įsijungia reaktyviniai varikliai. Klausimas tik ar jūs juos atsuksite į savikritiką, ar į tam tikro reiškinio sukūrimą?
Vėliau seka fizinis atsakas, nes jis yra tiesiogiai susijęs su kūnu. Adrenalinas ir kiti baimės hormonai turi įtaką raumenims. Baimės akimirką raumenys pasidaro ypatingai stiprūs, nes visa mūsų energija pasiskirsto į fizinį kūną tam, kad įveiktume šimtus tūkstančių metųvyraujančius pagrindinius mūsų iššūkius, kurie anksčiau buvo fiziniai. Tačiau einant į sceną, iššūkis nėra fizinis. Taigi, kad ši jėga netaptų drebuliu ar pasikartojančiais nereikalingais judesiais, reikia išmokti suvaldyti esančią fizinę jėgą. Kaip tai padaryti? Išlaisvinti arba atpalaiduoti dalį energijos perteklių. Tai galima padaryti per mėgiamą sportą, o jei ant scenos turite lipti visai netrukus, pabandykite tiesiog purtytis. Kūnas iškart pakeičia būklę, kai penkias minutes leidžiate savo kūnui vibruoti. Purtykite ir atpalaiduokite veidą, žandikaulį ir visą kūną, kol šis pamažu atsipalaiduos.
PATARIMAI
Patarimai, padedantys įtaigiai kalbėti ant scenos.
1. Tiksliai žinokite ką norite pasakyti. Kokia jūsų pagrindinė žinutė? Suformuluokite ją vienu sakiniu. Įsitikinkite, kad ta žinutė yra labai naudinga auditorijai. Išsiaiškinę tai, jau būsite nudirbę didelį darbą.
2. Pagrįskite savo žinutę. Atraskite faktų, įrodymų, pavyzdžių ar istorijų, įrodančių, jog jūsųžinutė yra tiesa.
3. Pradėkite kalbą, pasakodami kokią nors istoriją. Vienoje ar kitoje vietoje įpinkite savo autentiškų ar kitų žmonių istorijų, kurie jau perėjo per tą situaciją ir išsprendė jūsų klausimą. Tai padės kalbai tapti tikrai, gyvai ir patikimai.
4. Kad turėtumėte prieš save kalbos struktūrą, galima iš anksto susirašyti svarbiausias mintis punkteliais.
Norite pradėti mokytis viešojo kalbėjimo?
Registruokitės į didžiausią kalbėjimo ir drąsos renginį Lietuvoje: spauskite čia
Daugiau informacijos apie Mariją Mikalauskienę ir jos mokymus rasite jos internetinėje svetainėje.
